Vonia

.

Uždariusi ir užrakinusi vonios kambario duris, veik sukritau ant grindų, sukdąsdama dantis, jusdama ląsteles perliejantį skausmą. Skiroka šnypštelėjo į mano pusę, lyg mums jaučiamas skausmas buvo tik mūsų kūno kaltė ir aš vos girdimai nusijuokiau, veidą panardindama į delnus. Leidau sau taip sėdėti kelias akimirkas, jusdama kaip po truputį šylantis kūnas dilgčioja, kaip kiekvienas įbrėžimas kanda odą, primindamas apie savo egzistenciją, taip pat kaip ir skilę kaulai, maldaujantys bent kažkokios pagalbos gyjimo procese. Šlapia Skirokos nosis prisilietė prie mano blauzdos, jai švelniai patrinant minkštą skruostą į skaudantį kūną. Kilstelėju galvą, paglostydama savą sielą, sutikdama auksines jos akis, taip aiškiai pažymėtas juodu, vos prieš kelias valandas ten nebuvusiu tašku. Per akimirksnį Skiroka persikeitė į rudakailį šermuonėlį ir susirangė mano glėbyje, man kaktą priglaudžiant prie šildančio jos kailio, klausant alsuojančio mūsų kūno, beplakančios širdies. Kol kas tiek užteko, jog nurimtume – kūno ir sielos artumo, suvokimo, jog kai turėjom šį ryšį, vienatvė negresė. Mums buvo baisu. Pragariškai baisu. Nežinomybė tarsi gyva būtybė dengė kiekvieną kaulą, lipo prie minčių, kuždėdama pagrindo neturinčias pranašystes apie laukiančius sunkumus. Tačiau negalėjau neatkreipti dėmesio į tai, kaip ramiai plakė mano širdis. Kaip smalsiai, tačiau neskubiai manoji siela žvalgėsi po šiuos namus, po šias sienas, lyg bandydama susipažinti ir suprasti, vietoj to jog nebyliai prakeiktų ir ieškotų silpnų jos vietų. Tai, kas įvyko, mus sukrėtė. Paliko įspaudą, išplėšė dalį mūsų sielos ir pakeitė ją kita, žibančia juodais atspalviais. Ne. Išplėšė buvo neteisingas žodis tam, ką jaučiau. Tą akimirką jaučiausi taip, lyg mano dalis būtų pasisiūliusi apsikeisti. Susiraukiau.
Būtent tuomet Skiroka cyptelėjo, švelniai krimstelėdama man į nosį, skatindama judėti ir aš prunkštelėjau, savą sielą nukeldama ant grindų, iškišdama šiai liežuvį. Prireikė kelių sekundžių, kol vėl atsistojau ir priėjau prie Inos parodytos spintelės. Šampūnų, muilų ir aliejaus kvapas pasitiko mano nosį ir aš patenkinta nusišypsojau, kol Skiroka geltonos volungės pavidalu atsispyrė nuo žemės ir vėl pavirtusi šermuonėliu apsivyniojo aplink mano kaklą, pauostydama orą. Palingavusi galvą iš lėto nušlubavau dušo link ir atsukau šiltą srovę, leisdama garams pripildyti kambarį ir voniai prisipildyti vandeniu, o tuomet grįžau prie spintelės. Nežinau kiek laiko praleidau uostydama buteliukus, baksnodama įvairius muilus, net atsargiai įkišdama liežuvį į tai, kas galimai buvo vonios druskos. Paskutinysis mano sprendimas buvo pakankamai kvailas, mano veidui persikreipiant, bandant nutrinti levandomis veik sąmonę atjungiantį skonį. Skiroka sušnypštė, nagais ir dantimis instinktyviai puldama rudą druskų maišelį man metant jį atgal į spintelę. Galiausiai baigusios kovą su švaros priemonėmis, mes išsirinkom paprastą rudą rankšluostį. Medumi kvepiantis šampūnas ir veik to paties aromato muilas atsirado mano rankose ir aš pasisukau eiti, tačiau mano akys užkliuvo už plaukų aliejaus. Išsišiepiau. Greitai pagriebusi ir šį išjungiau vandenį, žvelgdama į garuojančią vonią. Iš savojo vaistažolių maišelio išėmusi ramunėlių esktraktą jo įpyliau į vandenį, leisdama natūraliam, raminančiam kvapui pasklisti garais, o galiausiai nusimečiau permirkusius, vis dar šaltus rūbus, kuriuos palikau mirkti kriauklėje, vandens ir muilo kombinacijoj, ir atsiguliau vandenyje. Skiroka parodė kiek mažiau susilaikymo, nuo manojo kaklo tuo pačiu šermuonėlio pavidalu veik strimgalviais įsirėžusi į šiltą vandenį.
Norėjosi verkti, šilumai pasklindant kiekviena ląstele, taigi leidau ašaroms byrėti. Žiemomis pratusi prie patį centrą stingdančios upės, prie paskubomis trinamos odos ir jausmo, lyg tuoj pamiršiu kaip kvėpuoti, žiūrėti į nesibaigiančiais ratais plaukiančią savo sielą, kuri garsiai ir džiugiai krykštavo, buvo neįtikėtina. Nesulaikiusi pro ašaras įsižiebusios šypsenos sveika ranka aptaškiau Skiroką, šiai atsakant dar vienu cyptelėjimu, kartojant apiplauktą ratą jau nežinia kelintą kartą.
Paėmusi muilą pradėjau lėtai plauti išvargusią odą, nubrozdintas, liepsnos liežuvių randais pažymėtas kojas, purviną savo veidą, kiekvieną įlinkimą ir odos lopinėlį, tarsi norėdama nuo savęs nutrinti savininkišką, koktų, veik gašlų Aticus žvilgsnį, miške dusinančią baimę, minčių kampe vis dar jaučiamą, iš prisiminimų neišeinantį Devano skausmą. Mąsčiau apie daemoną, kuri paliko tokį aiškų antspaudą generolo mintyse, širdyje, sieloje. Mąsčiau apie tai, kaip jo žvilgsnis, turintis sukaustyti mano kaulus šalčiu ir pasišlykštėjimu, vis tik žadino nesuvokiamą saugumą ir smalsumą. Tarsi vidurvasario naktį miške sutikus tviskantį elnio siluetą, norėjosi prieiti arčiau. Pažvelgti į akis. Išsiaiškinti kodėl visam pasauliui norint psichologiškai sunaikinti mane ir Skiroką dėl tokios bereikšmybės kaip fizinis pranašumas, jis surišo save su mumis taip švelniai, lyg nenorėdamas. Dar vis laukiau apgaulės. Laukiau prievartos ir skausmo. Tačiau negalėjau paneigti fakto, jog auksui dabinant odą, mačiau nepažįstamojo generolo centrą. Negalėjau paneigti faktą, jog šiuo metu gulėjau šiluma garuojančioje vonioje. Negalėjau paneigti ir keisto palengvėjimo, kurį labai sąmoningai atsisakiau pripažinti, jog bent trumpam nereikėjo kęsti šalčiu alsuojančios žiemos medžių apsuptyje.
Su šampūnu išsiplovusi galvą bent tris kartus ir pirštais iššukavusi varvančias garbanas, išleidau purviną vandenį ir vėl atsukau dušo srovę, leisdama šilumai nuplauti bet kokius likusius nešvarumo ir dulkių likučius. Po dosnios plaukų aliejaus aplikacijos pagaliau išlipau iš dušo, suprantamai žvilgtelėdama į nepatenkintai cyptelėjusią Skiroką. Netrukus aš jau buvau įsivyniojusi į rankšluostį, viena ranka trindama ir plaudama net man pasišlykštėjimą keliančius savus rūbus. Kai buvau pakankamai patenkinta jų švara, kiek galėdama juos išgręžiau ir vėl pasisukau į spintelę, iš jos galo ištraukdama ten prieš tai matytą bintą. Tuomet pradėjau lėtą ir atsargų žaizdų ir įbrėžimų gydymo procesą. Trečiame buteliuke turėjau medumi, ramunėlėmis ir taukių šaknimis dvelkiantį mišinį, kurį iš lėto patepiau ant kiekvienos gilesnės žaizdos, atsargiai jas apibintuodama su Skirokos pagalba, jai įsikandant binto tuomet, kai niekaip negalėjau jo pasiekti. Pažvelgus į savu padus ir čiurnas teko susiraukti, tad nieko keisto, jog rezultate vietoj batų šiuo metu turėjau bintą. Ir štai, buvau švari. Be kiek įtartino gerklės skausmo ir ištinusio riešo, kuris jau buvo tvirtai suvyniotas, ir, žinoma, taip aiškiai ir veik skausmingai dingusio žiedo, buvau daugiau mažiau sveika.
Kelis kartus pakvėpavusi aš atsargiai pravėriau vonios duris ir apsižvalgiau, Skirokai akimirksniu pasiverčiant atgal į lūšį.
-Ina?

Švelnus auskarų žvangėjimas aidu atsimušė į plačias sienų kertes. Ramus, tačiau savotiškai įsakmus Inos balsas skambėjo laiptų apačioje, apsikeičiant murmesiams. Trumpas palinkėjimas, apsikeitimas žodžiais, ir netrukus šviesi šios povyza jau stovėjo prie pravirų durų, rankose įsispraudus krepšį kupiną vienas už kitą spalvingesnių apdarų.
Tiriantis žvilgsnis perbėgo palei priešais galvą lengvai kyštelėjusią daemoną, pritariamai ir patenkintai žybtelėdamas. Vienas dalykas, už kurio užkliuvo viską matanti akis, buvo žemės besiremiančios, subintuotos kojos. Reikėtų ką nors dėl to padaryti, bet rytas visuomet, kaip mėgdavo sakyti, buvo protingesnis už vakarą.
- Greita pamaina,- kiek kilstelėjusi krepšį ir taip atkreipdama dėmesį į dailiai sulankstytus audinius, Ina smakru mostelėjo žemyn, mintyje turėdama krepšio dugną. – Ir daugiau gydomųjų tepalų. Prašau, persirenk, ir tuomet palydėsiu į tavo kambarį.

Perimusi krepšį iš moters vėl uždariau duris ir jas užrakinau, lyg negalėdama atsipalaiduoti, pasąmoningai ausimis gaudydama kiekvieną krebždesį, Skirokoms ausims karpant orą, jautriai lūšies nosiai uodžiant orą.
Perėjau per man duotus rūbus ir šyptelėjau, tyliai džiaugdamasi už jų paprastumą. Tamsiai rudos lininės kelnės, laisvos ir neaptraukiančios odos bei samanų žalumo lininiai marškiniai, veik siekiantys mano kelius, ką jau kalbėti apie per ilgas, tačiau dėl to būtent man ir patinkančias rankoves. Persirengusi giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į Skirokos akis. Sekundę leidau visam likusiam pasauliui išnykti. Mums viskas bus gerai. Privalėjom tuo tikėti. Mums viskas bus gerai.
Vėl pravėrusi duris rankas instinktyviai sukryžiavau ant krūtinės, lyg bandydama sumažinti savo užimamą erdvę, tačiau ir apsisaugoti nuo nepažįstamų sienų. Sekundei žvilgtelėjau į Iną, o tuomet akis vėl nudelbiau į Skiroką, kurios auksinės akys nė akimirkai nenukrypo nuo moters, jos uodegai iš lėto, kiek grėsmingai judant iš kairės į dešinę, net kai pažvelgus bendrai, jos kūnas atrodė bent per plauką labiau atsipalaidavęs nei anksčiau.

Durims prasivėrus ir priešais akis išnirus kiek susigūžusiai ir budriai merginos ir ją įkandin sekančios sielos povyzai, Ina sekundei stabtelėjo, įdėmiai nužvelgdama namų viešnias. Tuomet, akivaizdžiai patenkinta daemonos būsena, ši tartum sau pritardama linktelėjo galva, įnikdama lėtai eiti ilguoju koridoriumi miegamojo link.
- Paskui mane. – užnugaryje neišgirdusi tylių, nedrąsių žingsnių, Ina atsigręžė ir linktelėjusi galva vėlei įniko eiti į priekį, lydima varpelio gausmą primenančių apyrankių žvangėjimo.