Miškas

.

Žiemos speigas spaudė kaulus ir gėlė plaučius, snaigėms krintant į šviesias, vėjo plaikstomas garbanas. Garas paliko mano suskredėjusias lūpas kiekvieną kartą paniškai įkvėpiant, tarsi pasąmonė būtų įstikinusi, jog neužteks mane supančio oro. Dėliojau kojas, vieną po kitos, keikdama kiekvieną žingsnį išduodantį sniegą, bėgdama į priekį. Keliolika metrų, štai kas skyrė mane ir gaują švilpiančių, besijuokiančių, kaukiančių žmonių, pasiruošusių sugniaužti, užgesinti, sutrypti, atimti. Neturėjau laiko lipti aukštyn, kur praleidau pirmąsias tris savo pačios gaudynių valandas. Kiekvienas kelias kurį bandžiau buvo užkirstas, kiekvienas bandytas manevras nuėjo veltui, širdžiai besidaužant vis stipriau, akims naršant įmanomus pabėgimo takus ir stebint kaip kiekvienas iš jų užsiveria per vos kelias akimirkas. Šis miškas turėjo būti saugumo prieglobstis. Šis miškas turėjo būti šarvai, uždengiantys nuo supuvusio pasaulio centro. Ir štai jame aš bėgau už savą gyvybę.
Tą pačia akimirką kai šerkšnu aptraukta šaka nulėmė manąjį krytį, šios pamišusios gaudynės tapo paprasčiausiu ištvermės žaidimu. Mes arba jie. Kas pirmieji pavargs, kieno valia užges, kieno noras bus stipresnis nei degantys plaučiai ir permirkusios, sustirusios kojos. Aš bėgau pirmyn, nekreipdama dėmesio į veidu slystančias, odą plešiančias šakas, į kruvinas savo kojas, į mišką vis greičiau aptraukiančią tamsą, į skausmą ir laukinę, klykiančią baimę. Žvilgtelėjau aukštyn į Skiroką, neriančią žemyn ir į priekį mažo, rudo sakalo pavidalu ir auksu žibančiomis akimis. Aklai sekiau savo pačios sielą, nebyliai melsdama Mistros kelio į priekį, kelio į saugumą, kelio į gyvenimą, kelio į mirtį. Bet ko, kas ištrauktų mane iš to, ką iš manęs norėtų padaryti už nugaros šnopuojanti, besiseilėjanti gauja. Turėjau bandyti. Turėjau kovoti. Turėjau pasiruošti šokti nuo skardžio jeigu to reikalaus manoji laisvė. Tad bėgau toliau. Bėgau toliau, atsisakydama mąstyti apie tai, jog nesėkmės galimybė atrodė vis didesnė su kiekvienu pervargimo paženklintu žingsniu.

Šalto vėjo draskomas žirgo prunkštimas ištirpo vėlyvoje vakaro migloje, kanopoms tvirtai smingant į klampią ir rūškaną miško tankynę. Nereikėjo aršiai šaukti, nereikėjo tvirtai pirštais kirstis juodų ristūno karčių – it vienas alsavimas, šarvuotas raitelis ir kasdienis jo palydovas kaip niekada aršiai skynėsi kelią į priekį, nepaisydami odą geliančių šalčio botagų.
Žiema visuomet būdavo sunkiausia – nedėkingiausia silpnai valiai, negailestinga mažiau darbingai rankai, niekuomet neteisianti, tačiau gerai primenanti, kai duobes užberia su sniegu sumišusi ir Mistros palaimino nesulaukianti žemė, kodėl buvo tokia mirtina.
Šalčio gnaibomi, žemėmis vis dar aplipę pirštai tvirčiau įsikibo vadelių, spustelėdami ir ragindami skrieti tvankiu oru. Tamsoje aidu, tarsi persekiodami ir besivaikantys tolumoje ištirpstančių šešėlių, malšo vienas už kitą garsesni balsai, maldaujantys pasigailėti, prašantys pagalbos dievų, kurie jau seniai buvo nusisukę. Trumpa mirtis buvo malonė; tai buvo pasigailėjimas.
Bet ne visi tamsoje šmėžuojantys šešėliai buvo pasąmonės žaismas. Kažkas kitas bandė žaisti likimu, ir nerangiai karčius papurtęs žirgas galėjo tai užuosti. Balsai nebebuvo tylūs – jie buvo šleikščiai gundantys, pataikaujantys ir, svarbiausia, gyvi.
- Lėčiau.
Tankus risnojimas persimainė į įsitempusį laukimą, vėsiam delnui raminančiai perbraukiant per juodų karčių šūsnį. Balsai maišėsi į neatpainiojamą visumą ir sekundei šarvuotas raitelis galėjo prisiekti, kad girdėjo naktį kiaurai perskrodusį piktdžiugišką juoką, lydimą jam pritariančio garsaus kvatojimo.
Tai nebuvo linksma istorija – tik ne Orilono miškuose; tai buvo ausis rėžiantis, kraujo ištroškęs šūkis, kuriam pasklisti ir įsigerti tarp kiekvieno miško buvo paprasčiausiai draudžiama.
Devanas, pirmosios armijos generolas, pajuto kūnu nuvilnijančią aklino šalčio bangą, kuri negalėjo prilygti žiemos speigui.
- Pirmyn.
Tylus paliepimas perskrodė tamsą. Juodas ristūno siluetas, maišydamasis tarp medžių, juto šeimininku vilnijančią, žodžiais nenusakomą ramybę. Kanopos vos lietė žemę, vėjui prieštaringai švilpiant.
- Pirmyn.

Bėk. Bėk. Bėk.
Skirokos klyksmas perskrodė mišką, aidu nuvilnydamas į visas puses, įsisupdamas tarp medžių, jai lekiant į priekį, man lekiant į priekį, mums lekiant į preikį, šleikščiam juokui veik prilimpant prie odos, jam verčiant dėlioti kojas, ignoruoti basas, kraujo pėdsaką paliekančias pėdas, iš panikos, siaubo ir greičio veik plyštančią širdį.
Žiema išvargindavo kūną. Žiema valgydavo tave iš lėto, įsupdavo į šalčio apsiaustą, versdavo islėtis ir laukti, kol vėl pražys švelni pavasario paletė, nuspalvinanti net gūdžiausią miško kampą viltimi. Buvau pratusi prie tylių, lėtų žiemų, prie tankaus Skirokos kailio ir vis skirtingų olų, kuriose praleisdavom sniegu nuspalvintus mėnesius. Žiemą neturėjau išteklių, kuriuos galėjau eikvoti. Ir dabar aš jaučiau žiemos nagus, griebiančius už gerklės, meldžiančius sustoti. Tačiau sustoti reiškė mirti. Sustoti reiškė atiduoti Skiroką, atiduoti save. Sustoti reiškė pasiduoti.
Taigi bėgau ir bėgau ir bėgau ir bėgau, veik visu kūnu jusdama kaip jie artėja, visa esybe jusdama kaip jie švilpia ir tiesa rankas į jauną mūsų kūną, norėdami savintis ir teršti, griauti, pasiimti sau, lyg būtume nuosavybė, lyg būtume naujausia prekė, naujausia pramoga. Plonas, variu tviskantis žiedas su jame įspaustu gintaru veik degė ant manojo piršto, primindamas lėtėjimo kainą. Bėgau greičiau.
Už manęs trakštelėjo šaka, per arti, per daug šalia. Instinktyviai pasukau galvą, žvilgtelėdama už savęs, tačiau mane besivejantys grobuonys slėpėsi rūke, nematomi manosios akies. Skiroka įspėjamai klyktelėjo, nerdama manęs link.
Būtent tuomet mano kūnas įsirežė į kažką kieto, kažką gyvo, kažką šilto. Skirokos riksmas susipainiojo su mano pačios aiktelėjimu, orui paliekant kūną, kuris iš visų jegų bandė pasisukti į šoną, bent dalinai išvengti to, į ką taip neapdairiai įsirėžė. Vien dėl vieno sėkmingo žingsnio nebuvau sutraiškyta. Vietoj to, manasis kūnas skrido į šoną, nugarai įsirėžiant į medžio kamieną, raktikauliui trakštelint, lūžtant, kartu su užsilenkusiu, bet kokio stabilumo ieškančiu riešu. Skausmas. Viską užtemdė skausmas, galvai trenkiantis atgal, nesuvaldomai aimanai paliekant lūpas. Turėjau vos kelias akimirkas pamatyti jog tai, į ką įbėgiau, buvo į priekį šuoliuojantis žirgas. Žirgas su raiteliu. Raiteliu, kuris galėjo mane matyti. Panika nudusino skausmą, leido pamiršti smilkiniu bėgantį kraują, skausmo bangomis pulsuojančią ranką.
Skiroka buvo ant žemės, aiškiai bandydama iš kairiojo sparno iškratyti mūsų kūno jaučiamą skausmą. Galėjau nuspėti jog tą pačią akimirką kai buvau nusviesta į medį, jos skrydis taip pat baigėsi kryčiu. Turbūt todėl mano kūną kratė skausmas, kurio šaltinis viršyjo kelis lūžusius kaulus. Tačiau kiek galėjau matyti, manoji siela buvo daugiau mažiau sveika, įsmegusi auksinį žvilgsnį į mane, tikrindama sužeidimų rimtumą. Tačiau vos mūsų akys susitiko, jos sakalo pavidalą pakeitė rudas kojotas, šokantis į priekį. Ji griebė mane už šono, dantimis įsikabindama į rūbus, ir patempė, liepdama atsistoti, liepdama judėti, liepdama kovoti. Bandžiau įkvėpti, nusikratyti smūgio stiprumą, bandžiau pajudėti ir liepti nelemtoms kojoms bėgti toliau. Atsisakiau pasiduodi. Atsisakiau apsisukti ir sutikti savą pragaištį be kovos.

Netikėtas smūgis išmušė orą iš plaučių, juodam ristūnui piestu kanopomis rėžiant akliną tamsą. Suirzęs šio prunkštimas persimainė į pykčio sklidiną riaumojimą ir tvirtos kojos šovė į priekį, tarsi pasiruošusios sutrypti skausmą sukėlusią būtybę, tyliai aimanuojančią netoliese.
Tačiau gyvybė jautė gyvybę, ir skausmas atpažino skausmą; aršus prunkštimas ir įsitempusi, grasinanti povyza kaip mat sustingo, protui pragiedrėjus tuomet, kai prisiminė, kad kūną tebealinanti skausmo banga teko ne jam vienam. Ristūnas įsitempė, ausys šovė į priekį, klausydamos ir bandančios surasti nežinia kur prapuolusį tankų raitelio širdies plakimą. Vietoje krūtinėje įstrigusio spurdėjimo šis teužuodė salsvą, saldų kraują.
Raminantys ir čaižiai subraškėję raitelio pirštai iššovė į orą, nuraminantys aplink strykčiojantį juodakartį žirgą.
Viskas gerai.
Bet nebuvo. Sniegu aplipę šarvai su kone triguba jėga įsispaudė į sniego pusnį, užgniauždami kvapą. Ranka – bent ta, kurią šiai akimirkai galėjo pajudinti – instinktyviai, net skriejant oru, paliko įsitvėrusi ginklo krašto. Devanas, jusdamas veido nepatogiai įsikirtusią vėsią metalo plokštę, sekundei susiraukė, bandydamas apsiprasti su viską aptraukiančia migla.
Nakties tamsa neleido, o galbūt nenorėjo parodyti kas buvo kūną skausmo bangomis nutvėrusio skausmo kaltininkas. Bet nereikėjo matyti; užteko girdėti.
Iš pradžių tai buvo nerimo persunktas čaižus klyksmas, nerimastingas plunksnų papurtymas, smulkus krebždėjimas, o tuomet...tyla.
Giliai alsuodamas Devanas lėtai pakilo ant kojų, ant liežuvio jusdamas salvą kraujo skonį. Žvilgsnis sustojo ties tolėliau siūbuojančiu medžiu, į kurį smigo rūsčios žirgo akys, kanopai perspėjamai įsikirtus kietos žemės. Vienas žingsnis į priekį, ir ginklo kraštą laikantys pirštai atsileido, ore ištirpus tylai, kurios prasmę apčiuopė į smulkų siluetą sminganti juoda akis.
Jis matė – jis matė kaip oras sučirškėjo ir sutankėjo, kaip žaižaruojančios plunksnos lėtai sukrito ant žemės, jos taip ir nepaliesdamos, ir vietoje jų išaugo rudas kailis, žymimas raginančio urzgimo.
Persigandęs žirgas vėlei stojo piestu, šįkart pasiruošęs gintis, tačiau ramus, tylą perskrodęs balsas privertė šį kaip mat atvėsti.
- Ne. – vėsūs Devano pirštai įsitvėrė įsitempusio ristūno kūno. Žvilgsnis pasekė kojoto kūną, prakirstą lūpą nevalingai paliekant ramybę minintiems žodžiams. – Soln y Ruvou.

Mano galva svaigo, o nagai kabinosi įšalo apsemtos žemės, Skirokai tempiant mane į priekį, urzgiant, maldaujant atsistoti. Vos jaučiau savo kojas, kruvinas, pervargusias, sušalusias, tačiau stūmiausi į priekį, tolyn, tolyn, tolyn. Bijojau atsisukti atgal, bijojau sustoti, bijojau bent akimirkai susimąstyti apie artėjantį juoką ir švilpimą, apie žirgą ir raitelį, kurie buvo taip arti išsekusio mano kūno. Net lūžęs riešas negebėjo manęs sustabdyti, šliaužiant, ropojant, meldžiant, paliekant kraujo šliūžę šviežiai iškritusiame sniege.
Tačiau svetimi žodžiai, palietę ausis, privertė sustingti. Gilus balsas ir trapios, švelnios balsės užgniaužė kvapą, girdint kalbą, kuri aidėjo tik mano pačios mintyse. Lyg prieš savo valią pradėjau suktis atgal, akims tamsoje ieškant prabilusio raitelio, Skirokai vis dar tempiant mane tolyn.
Nespėjau nė sureaguoti, kai pirmieji deglai pripildė tamsą, nuspalvindama mišką oranžiniais atspindžiais. Mūsų reakcija buvo žaibiška. Mano siela šoko priešais mane, savu kūnu pridengdama manąjį. Veik mačiau trūkčiojančius jos raumenis, maldaujančius keistis, norinčius augintis plunksnas, girdėjau gilų, gerklinį jos urzgimą.
Juokas pripildė mišką. Tie, kurie bėgo paskui, pagaliau mus pasivijo.
Baimė sugniaužė gerklę, mano kvėpavimas pagreitėjo, pirštams sugniaužiant ir iš dėklo ištraukiant prie šono esantį durklą, iš visų jėgų atbulomis ropojant tolyn, bandant atsitraukti, bandant pabėgti, absoliučiai pamirštant ką tik girdėtus daemonų kalbos žodžius. Svarbu buvo tik išgyventi. Svarbu buvo pabėgti. Svarbu buvo nekreipti dėmesio į skausmą ir kovoti. Dar kartą pabandyti kovoti. Šnopavau, tik dabar suvokdama jog pasikreipiau čiurną, skausmui vilnyjant aukštyn, apsupant galvą, dusinant bet kokias sąmoningas mintis. Žinojau, jog man nepavyks pabėgti. Aiškiai suvokiau, jog čia buvo manojo kelio pabaiga. Pažvelgiau į urzgiančią, įniršusią Skiroką. Į besišypsančius priešų veidus. Sugriebiau savą durklą abiem rankom ir priglaudžiau ašmenis prie krūtinės, pasiruošdama durti. Mirtis ir Mistros prieglobstis buvo geriau nei vergovė. Geriau nei tai, ką žadėjo deglų atšvaitų iškreipti Jų veidai.

Nakties tamsą pervėrė aštrios deglų šviesos ir sniegu aplipęs raitelis pagaliau galėjo matyti visus kilusio šurmulio kaltininkus. Iš pradžių jis nužvelgė svetimo kraujo ištroškusius, žviegiančius siluetus tų, kurie, panašu, buvo išsiruošę į medžioklę. Žvilgsnis užkliuvo už rankose tvirtai gniaužiamų peilių ir tinklų, tuomet nuslydo palei vieną išdidžią, giliai šnopuojančią povyzą. Smailios ausys, pasislėpusios po tankių plaukų aureole, gelsvos akys, alkanai tebesekančios tolėliau gyvenimo besikabinančios būtybės, kurios atkuto tik paragintos nuošaliau stovinčio ir nerangiai atsikosėjusio egzekucininko.
- Generole. – po nebylios akimirkos pasigirdo neužtikrintas, nesusipatoginęs ir netgi kaltės gyslelės persmelktas balsas. Kiti, iš greičiau įgyto formalumo nei pagarbos, lėtai linktelėjo galva, atkartodami gestą. Deglų šviesa begėdiškai išdavė balso savininko veidą.
- Osiri,- juoda akis susmigo į besišypsančią figūrą, kuri netruko kaip mat surimtėti; tuomet ši sustojo ties kitu, kur kas atšiauresniu veidu. – Aticus.
Priešais stovinčio šviesiaplaukio lūpas perkreipė grobuoniška šypsena, tamsoje blykstelint eilei baltų ilčių.
- Oh, generole,- sarkastiška juoko gaida kone žaismingai žaidė tamsoje, šiam nekaltai truktelint pečiais. - Mes tik linksminomės, nieko...- auksinės akys trumpai akimirkai pasekė blankią, tirtančią figūrą. – Ypatingo.
Devanas šyptelėjo, bet nežymus gestas taip ir nepalietė akių.
- Orilono regionas yra nelankytinas po vakarinių valandų. Toks įstatymas. – šis galiausiai prabilo, stebėdamas prisimerkiančias geltonas akis.
- Ne tada, kai yra priežastis...apeiti taisyklę.
- Ir kokia priežastis?
Atikus dar plačiau išsišiepė ir greta stovintis juodas ristūnas perspėjamai suprunkštė.
- Daemona.
Prieš akimirką atrodė, kad visomis išgalėmis kelią į išgyvenimą besiskinantis kojotas tebuvo nykus pasąmonės žaismas, tačiau laukinės, alkio persunktos akys, negalinčios atsiplėšti nuo auka tapusios smulkios povyzos, bylojo apie labai tikrą egzistencija to, kas buvo beveik pamiršta.
- Ir?
- Tai tradicija. – Aticus kaukštelėjo iltimis, kantrybei senkant, o alkiui augant. – Patariu neįsiterpti.
Tradicija. Tradicija į kampą įspausti dievų sukurtą gyvybę, tradiciją ją įkalinti, dantimis ir nagais nuo jos atplėšti visą esybę, tradicija tuščiai švaistyti tai, kas nepriklauso niekam, tik jai pačiai, tradicija žiūrėti kaip agonijos kankinama ir svetimo prisilietimo neiškenčianti siela lėtai ir skausmingai blanksta tol, kol iš kūno ir pasąmonės nebelieka nieko, o tik tuščias kiautas.
Tradicija, ar barbariškai apgalvota mirtis?
- Ir ką...tradicija sako?
Ji turėjo nepakartojama gyvybe pulsuojančias akis. Žalios rainelės, degančios skausmu ir agresija jam, – priešais stovinčiam ir liepsna mosikuojančiam priešui – į šalis išsiplaikstę plaukai, įsitempęs kūnas ir pamėlę pirštai, su nenusakomu ryžtu gniaužiantys durklo kraštą. Žinutė buvo aiški – geriau mirtis nei gyvenimas be savęs.
- Puikiai žinai, Devanai.
Priešais stovinčio šviesiaplaukio kantrybė – nė kiek, panašu, nesustabdoma prieš tai ore pakibusio raitelio perspėjimo – išseko. Aticus žengė žingsnį į priekį, pasiruošęs kirsti, karštais ugnies liežuviais aprėpdamas Devano veidą, tačiau raitelis nežiūrėjo į jį; jis tematė ją.
- Omie ous du vil.
Kraujas priklauso man.
Aticus sustojo, gintarinėmis akimis įsistebeilydamas į šiojo veidą. Tuzinas žvilgsnių, netikinčių ir klausiančių, tik dabar pamatė tikrąją situacijos realybę – prakirstą lūpą, kraujuojančius pirštus, iš skausmo aikčiojančią ir virpančią daemoną.
Skambus juokas it burbulas sprogo tarp iltimis padabintų šviesiaplaukio lūpų, deglui nuslydus į drebančios sielos pusę.
- Nou rashil.
Įrodyk.

Susivėlę plaukai, iš skausmo ir šalčio virpantis kūnas, į plaučius godžiai traukiamas oras ir degančios mūsų akys, štai kas šią akimirką liko iš grakštumo ir pasaulį taip dėkingai ragaujančios mano sielos. Jaučiau kaklu nuo smilkinio bėgantį, karštą kraują, jaučiau kiekvieną lūžį ir sužeistą kūno vietą, pulsuojančią ta pačia kaitra, tik išryškinančią žiemos nakties atšiaurumą.
Jų balsai susipynė tamsoje, jų veidai, apšviesti plazdančios liepsnos, spindėjo žiaurumu kurio net stingdantis speigas negebėtų atkartoti. Žiema neturėjo grobti norinčios širdies. Neturėjo godumo atspalvių, nuspalvinančių akis, persunkusių žodžius ir gestus. Įniršio, svilinančios neapykantos kupinu žvilgsniu stebėjau smailiaausį šviesiaplaukį, žaižaruojančias jo akis, veik slenkančias per kiekvieną mus sudarančią smulkmeną, lyg skanaudamas, lyg išardydamas dalimis, galvodamas, ką naujo galėtų iš mūsų sudėlioti. Skiroka suurzgė, kaukštelėdama dantim, pasišlykštėjimui ir siaubui užpildant venas, mano sielai tvirtai atsistojant priešais mano kūną, nepaisant virpančių galūnių ir aiškiai juntamo skausmo.
Omie ous du vil.
Žaibiškai pasukau galvą, sutikdama juodą, liepsnų atšvaitų nurmagintą žvilgsnį, kiekvienai mano ląstelei sustingstant, Skirokai pirmą kartą pilnai atkreipiant dėmesį į generolą, dėl kurio kaltės šiuo metu buvau ant žemės, kruvina, sulaužyta, negalinti judėti, net kai visa mano esybė kaukė to reikalaudama. Lyg prieš savo valią iššiepiau dantis, dar kartą bandydama šliaužti tolyn, atsispiriant kruvinomis kojomis, skausmui surakinant kūną, pirštams vis dar gniaužant durklo rankeną, jo ašmenims nepatogiai, grasinamai virpant virš širdies.
Aš degiau noru gyventi. Ši kibirkštis, meldžianti dar vieno oro gurkšnio, dar vieno saulėtekio, dar vieno gurkšnio rasos, riaumojo pačiame mano centre, prašanti palaukti, nenukirsti visko, ką taip mylėjau, neturint jokios garantijos jog manoji siela dar kartą atsimerks kitam kūne, kitam gyvenime. Buvau pripratusi prie savo rankų, prie savojo širdies plakimo, prie liežuvio, ragaujančio vasaros vaisius, odos, liudyjančios vėsų, praeitį taip lengvai nuplaunantį lietų. Tačiau krūtinėje gimęs pyktis, vis stiprėjanti neviltis, žvelgiant į veik juodą rainelę kuždėjo, jog gyvenimas tampa bevertis tą pačią akimirką, kai prarandi save. Kai palaidoji paskutinį laisvęs šansą, tapdamas nuosavybe, tapdamas tuštuma. Mačiau į ką ši lemtis pavertė mano tėvus. Negalėjau sau leisti prie jų prisijungti.
Drebančios rankos stipriau sugniaužė durklą, dvejodamos, priešindamosis prieš minčių diktuojamą sprendimą, tačiau pasiruošdamos viską pabaigti.
Omie ous du vil.
Šis kraujas priklausė tik man. Atsisakiau jį atiduoti be kovos.

Žiemos vėsoje stingstantys pirštai dilgčiojo, tačiau ne iš skausmo. Kiekvienas gilus įkvėpimas godžiai pripildė susirinkusiųjų plaučius ir alkanos, kraujo trokštančios akys bene davė valią kojoms žengti į priekį. Šleikščiai įpareigojantis reikalavimas teliko pakibęs ore, ir pirmą kartą per ilgus metus Devanas juto širdį aptraukiantį sunkumą. Pirštai dar kartą sudilgčiojo, minimi odoje įsirėžusią istoriją, kurią norėjo pasilikti tik sau. Atšiaurus raitelio žvilgsnis sekė laukines daemonos akis; turėjai bėgti greičiau – jis šaukė – turėjai bandyti stipriau. Dabar pažiūrėk, ką reikės daryti?
- Pirmyn, generole. – šleikščios ir grasinančios akys plykstelėjo deglo šviesoje. Tylus urzgesys palydėjo prašieptas lūpas. – Arba traukis.
Skaudėjo, bet kūną tąsantis maudimas buvo niekas, palyginus su augančiu išdavystės kartėliu, besisukančiu ant liežuvio galo. Jis galėjo atsitraukti, galėjo žengti žingsnį atgal ir stebėti kaip dievų valia lėtai sunaikina dar vieną sielą; jis galėjo linktelėti galva, leisdamas godžioms rankoms savintis svetimą kraują, svetimą galią, svetimą širdį. Dešimtys rankų apsivytų liauną kojoto kūną, spausdami prie žemės, leisdami klykiančiai sielai žiūrėti kaip tirštas kraujas nudažo baltą miško paklotę, kaip paskutiniai žymų likučiai lėtai slysta oda, visiškai šią apleisdami ir įsispausdami į svetimą kūną.
Daemonos rankose žėrintis durklas diktavo aiškų, nebylų pažadą staigiai smigti į širdį, ir Devanas negalėjo nesutikti su likimu, kuriame jos siela lieka priklausyti tik jai vienai.
Krūtinėje besispaudžiantis žiedas tartum suvirpėjo, Mistrai priminus apie kadaise duotą pažadą, ir giliai atsikvėpęs vienakis raitelis užsimerkė, atleisdamas šalčio varpomus pirštus. Dievai niekada neklydo.
Siela niekada neklydo.
- Raištis?
Aticus veidą perkreipė pasitenkinimo kupinas vypsnis. Kyštelėjęs ranką į kišenę, šviesiaplaukis į Devano pusę pametė auksiniais raštais išraižytą medžiagos skiautę, kuria pulsavo jos protėvių istorija. Atsimerkęs Devanas pirštais perbraukė per medžiagą, jusdamas joje išraižytas, pažįstamas raides. Sekundei galvą persmelkė aštrus skausmas, pasąmonėje iškilus kaip niekada aiškiam praeities vaizdiniui – žalsva pieva, perrišti delnai, lūpomis kalbantys žodžiai, kurie buvo teisingi, kurie buvo tikri, kurie buvo gyvi.
Devanas apsisuko, stebėdamas vos už kėlių žingsnių klūpinčią daemoną. Priešas – klykė kiaurai jį skrodžiančios akys; ir ji neklydo.
- Ni ramiw.
Prašau.
Devanas kreipėsi kalba, kurią galėjo suprasti tik ji. Tylus prašymas ištirpo šaltyje – galbūt pirmas, išgirstas per visą sielos gyvenimą. Ko jis prašė? Ar prašė pasiduoti, ar prašė lyg niekur nieko liautis kovoti, perplėšiant sielą pusiau?
Ar prašė pasitikėti?
Tavo kraujas yra tavo kraujas – jis sutiko, žengdamas žingsnį į priekį. Kojos smigo į klampų sniegą, delnui su raiščiu išsitiesus į daemonos pusę.
- Un resra ous raa nisa.
Ir mano širdis yra su tavimi.

Iššiepiau dantis, o šį mano gestą palydėjo aršesnis, piktesnis Skirokos urzgimas, krumpliams pabaltuojant dėl durklą spaudžiančių, geležinių mano gniaužtų. Priešais deglų ugnį auksu sužibęs raištis įskėlė naują panikos bangą maname kūne, pakėlė širdies ritmą, man godžiai traukiant orą, lyg skaičiuojant paskutinius savo įkvėpimus, bandant išlaikyti sąmonę galvai svaigstant, kraujui dažant šviesią odą, maldai taip ir nepaliečiant suskerdėjusių lūpų. Ašaros, deginančios šalančią odą, lėtai ritosi skruostais, suvokiant savo situacijos beviltiškumą, jaučiant taip reikliai, taip noriai plakančią širdį, atsisakančią pasiduoti, atsisakančią atsiduoti durklo ašmenims, prigludusiems prie švelnios odos.
Nepažįstamasis generolas vėl prabilo, tardamas mano tautos žodžius, naudodamas mano šeimos palikimą lyg šis priklausytų jam, lyg mūsų kalba būtų įrankis, kuris jam pakluso. Tie du paprasti žodžiai sustingė mane, nepaisant vis dar drebančių, nurimti negebančių rankų. Negalėjau nuleisti akių nuo juodai žėrinčio žvilgsnio, nuo artėjančio generolo kūno, nieko neišduodančio jo veido, nederančio su ištartu, nepaaiškintu prašymu.
Tamsoje vos galėjau matyti jo veidą, aštrų žandikaulį, tvirtą, stiprų siluetą, tiesią jo nugarą, tvirtas rankas, laikančias raištį. Tariami Jo žodžiai vertė šiurpą nubėgti oda, man primerkiant akis, Skirokos urzgimui nutylant, aidui pagaunant veik šventus žodžius, išsisklaidžiusius žiemos vėjyje. Negalėjau sulaikyti fizinio noro traukis, vienintele sveika koja stumtis atgal, sniege paliekant kraujo pėdsaką, iki kol mano nugarą atsirėmė į medžio kamieną, akims nenukrypstant, Skirokai iš lėto, atbulomis einant link manęs. Mačiau, kas gali likti iš daemono atėmus iš jo valią. Laisvę. Sielos dalį. Mačiau kas galėjo manęs laukti, paklausius ritmingai besidaužančio troškimo gyventi, noro bandyti, kovoti, pažiūrėti kur nuves kitas likimo vingis. Ar buvau pakankamai drąsi, jog rizikuočiau? Pakankamai kvaila, jog tikėčiau, kad galiu ištverti viską, kol tai reikš dar vieną įkvėpimą? Pakankamai viltinga, jog atiduočiau dalį mūsų stiprybės, dalį pačios mūsų esybės tamsiaakiam generolui, žmogui, priešui?
Mano siela prisispaudė prie manojo šono, auksinėmis akimis vis dar grasindama mus supančiai gaujai, prispaudusi ausis prie pakaušio.
Un resra ous raa nisa.
Tai privalėjo būti daugiau, nei tuščias sakinys.
Norėjau gyventi. Norėjau pabandyti. Norėjau rizikuoti.
Neapykanta degino gerklę, akies kraštu matant patenkintą blondino vypsnį, neviltis griaužė skrandį, veik vertė lenktis per pusę, kuždėjo smeigti durklą, pasiduoti, išeiti pagal savas taisykles. Vis dar bėgiančios ašaros užtemdė manas akis, deglų šviesai susiliejant į vieną, man nusukant galvą nuo Jų, sutinkant auksines Skirokos akis.
Manoji siela nuleido galvą, mums susiliečiant kaktomis, mano sveikam delnui panyrant į jos kailį, durklui nukrentant į šoną.
Kovoti buvo beviltiška. Mirti buvo beprasmiška. Beliko tikėti.
Aš įkvėpiau, užmerkdama akis, jusdama kaip fizinis Skirokos pavidalas pradeda irti, o juodos, neįtikėtinos žymos pasklinda mano oda, kūną paversdamos kiek per ankštu, perpildytų, sielai norint justi vėją ir žemę ir ugnies šilumą. Tačiau šią akimirką, mums nebyliai priėmus sprendimą, abi žinojom, jog nepažabojama mano siela būtų norėjusi kovoti, staugti, plėšytis iki galo. Šią akimirką tai atrodė kaip kelias į mirtį.
Po vos kelių sekundžių Skirokos kojoto pavidalo nebuvo nė kvapo, o aš sukniubau, jausdama mūsų skausmą, vos galėdama nutildyti krūtinėje siaučiančią raudą, negebėdama sustabdyti virpančio, šnopuojančio, Mistros maldaujančio kūno. Nusukau galvą ir užmerkiau akis, nebegalėdama į juos žiūrėti ar drąsiai pasitikti manęs dar tik laukiančio siaubo. Tačiau pažadėjau sau ištverti. Pažadėjau sau gyventi.

Žudyti; būtų buvę kur kas paprasčiau tiesiog išsitraukti geležtę ir užbaigti užnugaryje ošiantį egzekucininkų kriokimą. Jis apie tai galvojo – apie galimybę juos visus pribaigti, persmeigti vieną širdį po kitos, bet nebylus pareiginis pažadas viso labo privertė kojas tvirčiau įsikibti žemės.
Atrodė, kad jis pats nebuvo ką geresnis už medžių kamienų įsitvėrusius ir juoku plyštančius stebėtojus, tamsiai akiai lėtai į save geriant nebylų daemonos atsisveikinimą su nenoriai realybę priimančia sielos dalimi. Devanas žengė dar vieną žingsnį į priekį, priklaupdamas sniego pusnyje, užstodamas ir nuo ryte ryjančių akių saugodamas smulkų, virpantį daemonos siluetą. Deglo šviesos prigeso ir blankus šiosios veidas susiliejo su tamsa, tačiau šią papildė su niekuo nesumaišoma skausminga rauda.
- Nagi, generole, kur pasirodymas?!
Devano kūnas sustingo, tarp pirštų susispaudus auksinei klostei. Kelios žiežirbos švystelėjo delne, ramiems – pernelyg ramiems – raitelio žodžiams aiškiu pažadu pakibus ore.
- Vienas žingsnis, ir jokie dievai jūsų neišgelbės.
Auksinis raištis, tarsi pripažindamas pusbalsiu ištartų žodžių tikrumą, vėlei plykstelėjo auksine dulksna. Nusigręždamas nuo nekantriai spurdančios, deglais ir godžiais žvilgsniais besisvaidančios minios, Devanas ištiesė rankas, raiščiui išsitiesinant ore.
- Delną.
Jis laukė melsdamas, kone prašydamas sniege susmigusios daemonos rasti jėgų priimti tai, kas buvo neišvengiama. Bet po kelių ilgų, nepajudinamų akimirkų tylos, kuri nebuvo sumaišyta tik su baime, pykčiu ir skausmu, Devano pasąmonėje pragydo kitas suvokimas.
Kartais tyla buvo tik susitaikymas; kartais ji buvo nežinojimas.
Mistra, ką tu darai?
- Ištiesk delną.- jis galiausiai pakartojo, ir širdis skausmingai sukirbėjo. – Prašau.

Reikėjo kvėpuoti. Kad ir kas nutiktų, reikėjo paprasčiausiai kvėpuoti, jaučiant savos sielos atgarsius kūne, juodų žymų pėdsaką, išmarginusį odą, tylioms, karštoms ašaroms vis dar krintant veidu. Atrėmiau skaudančią galvą į veik visą mano skaudantį kūną šiuo metu palaikantį medžio kamieną, kruvinomis pėdomis įsikasdama į sniegą, nepaisydama šalčio ir drėgmės, bandydama susijungti su mane supančią gamta ir nustoti girdėti medžiojančių, beširdžių maitėdų pulką primenančio kvatojimo. Baimė, pasišlykštėjimas, neapykanta, gailestis – štai kas siautė mano širdyje prisimenant išbadėjusius jų žvilgsnius, tą nelemtą galios alkį, norą išmėsinėti mane ir Skiroką iki pamatų, tam, jog pasiimtų vos dalį, tą dalį, kuri nieko nereiškė. Fizinė jėga? Reakcijos pranašumas? Tai, kas per prievarta pagrįstą ryšį iš mūsų nutekėtų iki jų esybės? Tai buvo smulkmenos. Tačiau pilnatvė, kurią suteikia linguojančios šakos? Volungės daina? Padangėmis skrendanti siela? To, kas svarbu, jie pavogti negali.
Giliai įkvėpiau, prikąsdama lūpą, aiškiai girdėdama, tačiau nereaguodama į nepažįstamojo žodžius, tą tylų paliepimą, persimainiusį į prašymą. Tačiau būtent veik šnabždesiu ištartas prašau privertė mane suklusti, kryptelti galvą, pro garbanotą, šviesą sruogą žaliomis akimis surasti Jo žvilgsnį. Vos už kelių centimetrų nuo lūžusio mano riešo gulėjo durklas. Kaip lengva būtų jį griebti, per skausmą iki pat rankenos į jo kaklą suvaryti geležtę iki rankenos. Jei tai tik nebūtų bereikšmis, kvailas sprendimas. Jei tai tik duotų bet kokį pranašumą. Ne. Būtent šią akimirką vienintelis kūnas, kuris dengė mus nuo veik apsiseilėjusios, mus sudraskyti norinčios gaujos, buvo asmuo, kuris po kelių minučių pažins ir pajus Skiroką artimiau, nei turėjo tam teisę.
Tad nenuleidau akių, įsistebeilydama į juodą rainelę, lyg bandydama išskaityti Jo sielą, į atmintį įrėžti būtent šią akimirką, paskutinius laisvės ir nepriklausomybės gurkšnius. Mano tauta buvo neįtikėtino grožio. Švelni ir galinga. Mūsų sielos lakstė laisvos, neslėpdamos savo tikrumo, nesidangstydamos melu ar tuščiais žodžiais. Tačiau žmonės? Norėdamas žinoti, turėjai įsižiūrėti jiems į akis.
Mano žymomis pasklido vos juntama, atodūsį primenanti šiluma. Turbūt vien dėl to sugebėjau priversti save iš lėto ištiesti nevaldomai drebantį delną, ant kurio piršto žybtelėjo ir varinis, gintaru dabintas žiedas.

Svetimos rankos būtų be gailesčio įsitvėrusios liauno daemonos kaklo, kietiems pirštams braunantis per juodas, odoje žėrinčias žymas, traukdamas į save gyvybės syvus sielos, kuri nebegalėjo atsitraukti atgal; tačiau priešais klūpanti tamsiaplaukio povyza, kiek leido sau manyti, nė iš tolo nepanašėjo į siaučiančią gaują. Akys – viena anglies juodumo rainelė kalbėjo tūkstančiais žodžių, ir nei vienas jų nenorėjo gintarinės klostės kilstelėti žemyn, šiai prisiliečiant prie šalčio varstomos odos.
Devanas stebėjo į jį ištiestą drebantį delną taip, tarsi juo būtų tekėjusi migla prisiminimų, kurių nebegalėjo apčiuopti. Riešą spaudė sunkumas, toks draskantis ir nepasiduodantis, tarsi gyslomis tekantis kraujas tebūtų norėjęs sustingti. Auksinis raištis, švelniai spaudžiamas tarp pirštų, galiausiai nuslinko žemyn, pakrisdamas palei daemonos delną, ir tą akimirką Devano kūną pervėrė su niekuo nesumaišoma skausmo banga, besipriešinanti šį užvaldžiusiam praeities sopuliui.
Gintarinės gijos ištirpo, lekiodamos palei daemonos delną, įsigerdamos į odą, kraują ir kiekvieną kaulelį. Tylūs jos protėvių balsai kūrė sąsajas tolimiausiame pasąmonės kampe, bet užuot vejantys lauk, draskantys galvą pusiau ir visomis išgalėmis bandydami išguiti svetimą raitelio sąmonę, šie buvo kaip niekada taikūs ir suprantantys.
Auksinės gijos, slapta vilnydamos už šarvų slepiama oda, nedegino. Nedegino. Nedegino.
Devanas kilstelėjo smakrą, bandydamas įskaityti jį įsupusią akimirką, kurią norėjosi išnaudoti taip, tarsi ši būtų buvusi viso labo blogas sapnas. Nieko nelaukdamas tamsiaplaukis išsitraukė durklą, vėsia peilio geležte perbraukdamas per gelsvose gijose paskendusį savo delną. Netrukus raudonis pasruvo palei odą ir sunkūs kraujo lašai palietė daemonos pirštus, sliuogdami žemyn.
- Tik lašą. – jis paragino, tebejusdamas kūnu vilnijančią dilgčiojančią šilumą. – Tik šiek tiek.

Auksui pasklidus oda, nesugebėjau sulaikyti tylaus savo aiktelėjimo ir veik instinktyviai visu kūnu pasisukau nepažįstamo raitelio link, prieš tai niekad nepažintai šilumai tekant žymomis, mano žvilgsniui nuklystant nuo generolo, sekant odą išmarginusias, tviskančias gijas. Lyg mažas stebuklas, siaubio perpildytos, kruvinos nakties šešėlyje, lašas senos magijos, protėvių ir namų, kurių neteko pažinti. Nereikėjo matyti, užteko pajusti keistą krūvį nešančias gijas, jog žinočiau, kad manieji pečiai, kaklas, visas kūnas pražydo auksu, akims vėl randant juodą nepažįstamojo rainelę. Mano ranka nustojo virpėti. Kažkas tylaus, tačiau nenuginčyjamo įsišaknijo mano mintyse, ramino protą ir vos prieš akimirką paniškai besidaužiusią širdį. Lyg sekundei būčiau pajutusi patį švelniausią Mistros prisilietimą. Lyg sekundei nebūtų reikėję bijoti.
Tarsi žėrinčiam sapne iš lėto ištiesiau pirštus, siekdama lašais žemyn besiritančio kraujo, kol maną odą nuspalvino svetimas raudonis. Įkvėpiau, leisdama sau pažvelgti į nepažįstamojo kraują ant savų pirštų, tokį ryškų baltos žiemos fone. Nebuvo kelio atgal, žinojau tai. Privalėjau judėti į priekį, klausydama nebylaus, neįvardyjamo paskatinimo pačiame mano minčių kampe. Taigi priliečiau kruvinus pirštus prie savo lūpų, nurydama geležinį skonį.
Tyla. O tuoment juoda, raminanti banga užplūdo kiekvieną mano ląstelę. Tarsi mus suptų amžinas ir neisbaigiantis nakties dangus, susiliejęs, o galbūt gimęs iš nepažįstamojo akies. Mano kvėpavimas pagreitėjo, nenuleidžiant akių, neklausiant klausimų, nebandant sugalvoti paaiškinimų, tik ieškant ir ieškant ir ieškant, tarsi Jo žvilgsnis būtų durys ir aš sekundei būčiau galėjusi panerti į priešais esančio žmogaus centrą.
Ieškojau apgaulės. Vaidybos. To paties galios troškimo, kuris vertė mane bėgti ir nesižvalgyti atgal, slėpti Skiroką ir vogti, medžioti, amžinai judėti tam, jog išgyvenčiau. Viskas ką radau man priminė šarvus. Iškaltus su rūpesčiu, skirtus saugoti, ginti. Kažkas kantraus, tvarkingai ir atsargiai sudėlioto į vietas. Susiraukiau. Nesupratau.
Akimirka prabėgo, ir aš vėl pilnai pajaučiau savą kūną, spragsinčią, juo bėgiojančią šilumą. Sumirksėjau, sutrikusi. Tai, ką jaučiau, nė iš tolo nepriminė tų daemonų patirčių, kurias teko liudyti.

Kūnu bangomis vilnijo vienas už kitą didesnės skausmo bangos; buvo daug skausmo. Bet šis skausmas nebuvo tas, kuris nepajudinamai įstrigdavo gerklėje, ne tas, kuris pusiau plėšdavo galvą. Nebuvo nė menkiausios jį žyminčios fizinės reakcijos – tai buvo skausmas, lydimas pareigos.
Ne. Šis skausmas, gintarinių gijų pavidalu kylantis oda aukštyn, buvo nebylus palaiminimas, žodžiais neišsakyta auka rytojaus realybei, kurioje pasąmonėje tankiai besisukanti siela nebepriklausys tik jam vienam.
Devano siela neturėjo fizinio atspindžio, neturėjo miškais lekiojančio, judančio pavidalo, neturėjo nė menkiausio, apčiuopiamo tyrumo įrodymo, iki kol salsvi kraujo lašai nepalietė suskerdusių daemonos lūpų, patvirtindami giliai širdyje spaustą teisybę.
Priešais klūpančio raitelio kūnas tvirčiau susmigo į kietą sniegą, ir pirmą kartą po likimui nedėkingo susitikimo tamsi šiojo akis kaip niekada atvirai sutiko nenusakomą daemonos žvilgsnį, išduodanti su niekuo nesumaišomą baimę.
Buvo tiek daug baimės. Stori šios pirštai persirėžė per kiekvieną visos jo esybės milimetrą, spausdami ir traukdami iš plaučių orą, stabdydami ir iš savasties traukdami paskutinius trupinius ramybės, pažymėtos odoje švytinčia raštų grandine.
Ne. Ne. Dievai, prašau, ne.
Aklina baimė augo, o kartu su ja pasąmonėje susprogo praėjusio gyvenimo prisiminimai. Jie bėgo vienas paskui kitą tarsi trumpo pasakojimo montažai, kone spirdami oro gūsius iš krūtinės, žadindami ir įpindami į skausmą, kuris pamažu įgavo fizinį kūną. Dabar jis norėjo atsitraukti, susigūžti, nutraukti judviejų rankas rišančias gijas, kurios laukė – laukė jo lūpomis kalbančio pažado, laukė patvirtinimo, kad daemonos lūpas palietęs kraujas buvo tvirtas, tikintis ir teisingas.
Jis nebenorėjo tęsti. Jis nebenorėjo tęsti, nes pasakius tuos žodžius – ištarus kartą jau sakytą įžadą – būtų tas pats kaip sakyti maldą Mistrai prašant saugumo ir meilės, kurią galėjo duoti, bet kurios, netgi buvo tuzino gyvenimų, jis nebuvo nusipelnęs sulaukti atgal.
- Ulces hui Rovou sa. – atleisk, mano šviesa; Devano lūpas palikę žodžiai buvo nesuprantami naująjį savo likimą sutinkančiai sielai. Jai nereikėjo žinoti. Devanas negalėjo pakartoti žodžių, kurie galėjo būti ištarti tik kartą. Ir ne todėl, kad nebūtų tikėjęs antrais šansais; jai nereikėjo dar didesnio skausmo, dar menkesnio pasirinkimo, dar trapesnės laisvės. Jai nereikėjo žinoti.
Vietoje to vėsios raitelio lūpos švelniai, nė sekundei neprisiliesdamos odos, prigludo prie gintaru tviskančio daemonos žiedo, beveik nebyliai prasiverdamos ir sušnabždėdamos shumir esa.
Ačiū.
Tai buvo padėka Mistrai ir pažadas jai; pažadas apsaugoti, palydėtas skausme. Pažadas niekada nepamiršti, niekada nepalikti.
Pažadas pareigoje.

Nuo gimimo mes mėgom stebėti. Linguojančias pušis, bandant atkartoti neapsakomą jų grakštumą, čiulbančius, nardančius paukščius, kojoms atsispiriant nuo tvirtos laukų žemės, Skirokai šaunant į orą ir prisijungiant prie tyro gamtos šokio, krintantį lietų, užvertus galvą į dangų, pirštams bandant susilieti su kiekviena bala, kvėpuojant byrančių lašų ritmu, griaustinio ir žaibo duetą, balsui riaumojant, Skirokos kauksmui kuriant melodingas harmonijas. Mėgom stebėti ir taip švelniai besikeičiantį motinos veidą, ramybe pulsuojančias jos akis ir šypsenos įspaustas raukšleles, tėvo mylinti atodūsį, stebint purvinus, dažnai kruvinus mano kelius ir permirkusias Skirokos plunksnas. Būtent jie mane ir išmokė stebėti žadą atimantį ugnies šokį, įsiklausyti į vėjo šnabždesį, viliojančią bangų mūšą. Išmokė skaityti akis, tokias panašias į upes, kamienus, vijoklius, debesies švelnumą. Ir žiūrint į juodą, tamsoje vos žibančią rainelę, mačiau skausmą. Auksinėmis gijomis jaučiau tekančias emocijas, kurios užgniaužė kvapą, man, lyg prieš savo valią, švelniai palinkstant į priekį, tarsi ieškant aiškios žaizdos, kurios kraujavimą norėjos sustabdyti. Nepažinojau priešais klūpinčio kario. Tačiau akimirkai, kūnu vilnyjant auksui ir emocijoms, kurios, rodės, nepriklausė tik man, pamiršau, jog turėjau jo nekęsti. Taigi stebėjau. Tamsų žvilgsnį, skausmą, baimę, neatsispindinčius lyg iš akmens iškaltame veide, tvirtą kūną, nežymiai pajudantį arčiau sniegu ir mūsų abiejų krauju nuklotos žemės.
Tylūs žodžiai, karštas oras, palikęs nepažįstamojo lūpas, vos kutenantis odą. Pirmas toks artimas kontaktas tarp manęs ir kito alsuojančio kūno per daugybę metų privertė mano pačios kvėpavimą sutrikti, lėtai nuryjant seiles, nenuleidžiant akių, paprasčiausiai stebint netikėtą, tačiau su ką tik jaustu šio asmens centru taip derantį švelnumo ženklą. Nepaisant skausmu pulsuojančios rankos, atsargiai suėmiau prie savo šono dar vis gulintį, varinį durklą ir prispaudžiau ašmenis prie sveikojo, ausku dabinto riešo, nestipriai perbraukdama. Aštri geležtė perpjovė odą, raudonam kraujui pradedant kauptis aplink žaizdą ir kapsėti ant žemės. Mano mintys buvo tuščios, nors prieš vos kelias minutes tas pats durklas turėjo pasiekti mano širdį. Dabar, lyg pati Mistra būtų apsėdusi mano protą, atiduoti dalį savęs žmogui, kurį mačiau pirmą kartą, žmogui, kurio šalta išraiška gąsdino, skatino pyktį ir skausmą, atrodė veik... natūralu. Taigi vėl sutikdama generolo žvilgsnį atsargiai ištiesiau savą delną jo link, stebėdama, klausydama, tikėdama.

Kiekvienas kraujo lašas, šiltai palytėdamas odą, žymėjo skirtingą pažadą. Vienas – pažadas saugoti, antras – pažadas tausoti jos laisvę, trečias – pažadas gerbti...raumenis perliejo aštri ramybės banga, lūpoms prisiliečiant prie salsvų gyvybės syvų, ir visas likęs pasaulis vėlei susprogo burnoje, mintyse ir kūne.
Jos siela buvo kitokia – tyra, užsidegusi, visuomet judanti pirmyn, krykštaujanti ir liūdinti, besišypsanti ir guodžianti, tokia gyvybinga, tokia paprasta ir tokia nesuvaržyta. Kaltės graužatis gniutulu spaudėsi gerklėje, ir šio nėjo nuryti. Ar tas tyrumas sunyks, ar juokas amžiams teliks sukaustytas nejudančiose daemonos lūpose, ar Mistros palaiminimas iš tiesų buvo ją į spąstus be menkiausio gailesčio įvaręs prakeiksmas? Ar Mistra galėjo klysti?
Devanas užmerkė akis, į save gerdamas sielos istoriją kalbančias nuotrupas. Atsargi ir nerami, siela daug neatsivėrė, bet to buvo gana. Pasąmonėje stipriu vėjo šuoru pralėkė dangų kiaurai skrodžiantis ugniaplunksnis sakalas, čaižiu riksmu supurtęs giedrą padengę. Šuoras sparnuotųjų šovė į dangų, nerdami pro medžius, ir dar kartą garsiai riktelėjusi siela persimainė į juodakailį kojotą, aštriais nagais įsikirtusį į žemę. Plačiai įsitempęs, akylai stebintis kojotas prašiepė narsus, kaukštelėdamas iltimis. Grėsmingas urzgesys tapo atviru kauksmu ir pasileidęs į priekį šis ištiesė nagus, pasiruošęs perrėžti pusiau; bet tviskantis kūnas taip ir liko sustingęs ore, urzgesį pakeitus čaižiam čirpimui. Kojoto nagai susitraukė, kojos ėmė trumpėti, kailį keitė smulkios, minkštos plunksnos, kurias norėjosi paliesti, apgaubti, saugiai prispausti...smailas volungės snapas bakstelėjo pasąmonei, tarsi žadindamas. Ranka suspurdėjo, tiesdamasi į priekį, tačiau sąmonę apsupęs sapnas susitraukė, palikdamas akliną tuštumą. Teliko ramybė.
Randuotas lūpų kamputis truktelėjo, Devanui vos nusišypsojus. Atsimerkęs raitelis giliai atsikvėpė nė nejausdamas, kad smulkus gintarinis sielos blizgesys įsirėžė dešiniosios akies krašte. Kruvinas šio delnas apgobė auksinį raištį, kurio gijos, tarsi diktuodamos savo ritmą, ragindamos ir netgi kiek skubinančios, ėmė lėtai pulsuoti ties ta daemonos ranka, kurioje nepajudinamai ilsėjosi žiedo formos medalionas.
Žinantis Devano žvilgsnis liūdnai apsiblausė ir sekundei galėjo atrodyti, kad visas jo kūnas pasislinko toliau, nenorėdamas sutikti. Jis neturėjo teisės, jis nenorėjo. Jis negalėjo.

Vos pastebimas šypsnis ir su nieko nesumaišoma, auksu tviskanti žymė vos prieš akimirką sklidinai juodoje Jo rainelėje privertė mane sumirksėti, įsižiūrint į aiškų mano ir Skirokos paliktą pėdsaką generolo veide. Jo žvilgsnis – švelnus, dėmesingas, tačiau kartu ir atsargus, rodės, su vos vienu lašu kraujo mus pamatė. Niekad nesibaigiantį vidinį kauksmą, besiderinantį su aplinkui linguojančia gamta, įgimtą atsargumą, iš sesers išmoktą užsispyrimą, venomis pulsuojantį nerimastingumą. Sekundę negalėjau pajudėti, bandydama prisiminti, kada paskutinį kartą leidausi būti pažinta. Kada paskutinį kartą nereikėjo žodžių, jog būčiau taip paprastai ir švelniai, veik atsargiai ir nedrąsiai suprasta. Kada paskutinį kartą leidau sau įvardinti kiekvieną dieną mus persekiojančią vienatvę.
Pajutusi lyg prašančias, aršiau pulsuojančias aukso vijas, iš lėto nuleidau žvilgsnį, įsistebeilydama į ant piršto esantį žiedą. Nurijau seiles, pajusdama kaip mano raumenys įsitempia, kaip sąmonę tarsi banga perlieja baimė. Rodės, jog turėjau atsiskirti su galūne. Su vienintele sąsaja, kuri jungė mane ir mano šeimą, švelnius jų bruožus, tildomą, tačiau tyrą juoką. Su kūno ir sielos ryšio simboliu. Būtent šis žiedas jungė mane ir Skiroką, kiekvieną dieną primindamas, jog du pavidalai tebuvo viena būtybė, absoliutus vienis, neišskiriamas, tobulas, gražus. Šis žiedas leido mums gyventi. Ir dabar, žvelgdama į auksines gijas, neturėjau kitos išeities tik pasitikėti nepažįstama siela, jog ši, neturėdama jokio įsipareigojimo, saugos tai, kas mum buvo šventa. Pasitikėti, jog jis nenorėjo vogti. Jog jo kraujas nemelavo. Akimirka gedulo ir baimės užplūdo mano sąmonę, man prikandant liežuvį, bandant kvėpuoti ritmingai, nepasiduoti vis labiau plūstančiai panikai. Jei norėjau gyventi, privalėjau rizikuoti. Dėl mūsų. Ar šiaip ar taip, buvo senokai per vėlu suktis atgal.
Taigi su giliu įkvėpimu iš lėto, kovodama pati su savimi, pirmą kartą per savą gyvenimą nuo piršto nusiėmiau varinį žiedą ir ištiesiau jį nepažįstamąjam, vėl kilstelėdama akis į auksu naujai padabintą rainelę.

Daemona palinko į priekį, ir Devanas atsitraukė. Veido neperskrodė šleikštulys, kūno netąsė nekontroliuojamas noras imti, savintis, į save gerti svetimos sielos dalį tol, kol ji, nepripažįstanti ir besipriešinanti, bus tik jo. Ir skaudėjo; skaudėjo taip stipriai pripažinti, kad varinis žiedas, priglusdamas prie odos, jį atpažins kaip tą patį priešą, kvatojantį medžių gilumoje.
Tačiau dabartinės situacijos realybė išplėšė paskutinę pasirinkimo galimybę. Ji turėjo gyventi– jį patį dusinantis ir be gailesčio smaugiantis sunkumas buvo nieko vertas. Ji turėjo gyventi.
Galbūt šalčio, o galbūt gilaus sielvarto varomi raitelio pirštai lėtai atsagstė kūną apgaubusius metalinius šarvus, juos palikdami sniege. Kūne įspausti randai sopulingai maudė, tarsi atsisakydami pripažinti padėties rimtumą, tarsi nenorėdami patikėti dievų dovana. Jame nebuvo nieko švento, ir klūpsčias raitelis, apgaubęs žiedo brauną, nė sekundei neprisiliesdamas prie odos, tai puikiai žinojo.
Iš pradžių, žiedui nuslydus palei vėsos ir gintarinio švytėjimo pažymėtą pirštą, buvo tyla. Visu kūnu ir siela nenusakoma tyla tarsi įkalino vakuuminiame burbule – nebebuvo čirpesių, nebebuvo juoko, nebebuvo gilaus kvėpavimo, nebebuvo greitai spurdančios širdies. Tyloje tematė auksu tviskanti akis, stebėdama palei pirštą bene tingiai kylantį juodą raštą.
Tuomet juoda sielos žyma palietė delne įsispaudusį randą. Tyla sustojo ir agoniškas skausmas uždegė kūną. Devanas sukando dantis, užmerkė akis, jis darė viską savo galioje, kad kietai suspaustos lūpos niekada neprasivertų, kad gailestis ir pasąmonėje ošiantis riksmas išsisklaidytų tarsi vakarinė migla, bet jis šaukė. Visa esybė klykė viduje maldaudama randams pasilikti, prašydama sustoti, palaukti, pagalvoti.
Burną užtvindė geležinis skausmas ir raitelis susilenkė pusiau. Pirštai niekada nepalietė skausme akėjamos odos, nors norėjo – pragariškai norėjo nusiplėšti prilipusį audinį, žiūrėti į fizinį agonijos pavidalą. Jis negalėjo. Devanas jautė kaip kiekvienas kūne įsirėžęs randas kraujuoja, kaip salsvas, tirštas kraujas slysta žemyn keikdamas jį, primindamas jam, kad kiekvienas Mistrai ir daemonai duotas pažadas buvo nieko vertas.
Negalėjai jos apsaugoti – priminė degantys randai – kaip gali meluoti, kad šįkart bus kitaip?
Ranka įsirėžė į krūtinę, apglėbdama joje užslėptą, bedvasį žiedą. Netgi smerkiamas ir draskomas, Devanas prižadėjo dar kartą, lūpoms taip ir neprasiveriant.
Ji niekada nežinos.
Skausmas malšo.
Ji niekada nežinos.
Devanas išspjovė kraujo pliūpsnį, jusdamas kūną traukiantį sunkumą.
Un la‘esa.
Su ous ramiw.

Varinis žiedas nugulė ant nepažįstamojo piršto. Vienas. Du. Trys. Trys akimirkos absoliučios tylos, tarsi pasaulis būtų nustigęs, pats norėjęs išgirsti, paliudyti tai, kaip prarandu galimybę būti tik savimi, kaip mano sielos dalis įsispaudžia į svetimą kūną, palikdama manąjį. Žymos, supančios pirštą, ant kurio vos prieš minutę buvo manasis žiedas, pradėjo tirpti, pražysdamos ant svetimos odos. Jei būčiau pažiūrėjusi į veidrodį, matyčiau, jog manoj žalumoj atsiranda juoda smiltis, atkartojanti nepažįstamojo rainelę.  Įkvėpiau, laukdama kažko. Panikos. Siaubo. Šleikštulio, gniaužiančio gerklę.
Vietoj to skausmas, tarsi kumštis, perliejo krūtinę, pasklisdamas po kiekvieną ląstelę, įsisupdamas į širdį, versdamas mane veik susilenkti per pusę, keliams sutinkant žemę, instinktyviai judant į priekį. Mano kūnas sukniubo, kęsdamas, bandydamas ištverti, rodos, nesibaigiančias skausmo bangas, bandydamas nepamiršti, kaip tolygiai kvėpuoti, ašaroms vėl krintant skruostais.  Pirštai, ieškodami ko įsikibti, sutiko šiltą, kruviną generolo delną, suspausdami, man bandant kvėpuoti, kaktai beveik liečiant sniegu nuklotą žemę, mintyse išlaikyti ir bent akimirkai paliesti ant svetimos rankos esantį žiedą, prisiminti kur baigiausi aš ir kur prasidėjo Jis. Jaučiau kaip Skirokos dalis pereina generolui, guviai ir be pasipriešinimo, čirpėdama, lyg mes būtume laukusios galimybe dalintis tuo, kas mums brangu. Tačiau kartu jaučiau dalį Jo sielos, nusėdusios į patį mano centrą, susiliejančią su ten pulsuojančiu auksu, įsisupančią į mano esybę. Nepriklausanti tik man, tačiau nenuginčyjamai ten.
Mano rauda, kurios niekaip negalėjau nuryti, atsakanti į banguojantį skausmą, buvo nebyli. Šventa.
Būtent skausmą mes pažinojom artimai. Žinojau kaip jautėm spyglius po kojomis, kaip varstėm ir žolių nuovirais gydėm nudegimo paliktas pūsles ar įbrėžimus, ką reiškė siūti neapdairumo paliktas žaizdas. Žinojau kaip patyrėm praradimą, išdavystę, vienatvę, kruvinus pirštus ir kruviną liežuvį. Tačiau šis gedulas neturėjo mums būdingo atspalvio. Nauja paletė, sugniaužusi širdį, vilnyjanti kūnu. Lyg stebėčiau degantį mišką ar sužeistą, medžiotojų paliktą stirną. Jaučiau savą bejėgiškumą, neišpildomą norą sugerti, sutaisyti tai, kas kėlė tokią agoniją. Norėjau pirštais uždengti žaizdas, įsakyti joms trauktis, nesuvokdama kas galėtų sąmoningai žeisti, skaldyti sielas su to intencija.
Vandenynų mėlis užpildė pasąmonę. Tolimas juokas. Baltas kailis.
Mano esybė suvokė, jog kažkieno siela čia kažkados buvo radusi namus.  Taigi raudojau už ją. Už juos. Persmeigta svetimo ilgesio priglaudžiau kaktą prie žemės ir patraukiau delną nuo tamsiaplaukio odos, kvėpuodama, leisdama sau palydėti, atsisveikinti su tuo, kas liko iš daemonos, kuri kitame gyvenime galėjo būti mano sesuo.
Ir skausmui, spaudžiančiam širdį, pradėjus trauktis, aš lėtai išsitiesiau, skaičiuodama įkvėpimus, bandydama leisti kūnui atsipalaiduoti ir atsargiai prisidėrinti prie nežymaus, tačiau vis tiek juntamo pokyčio.

Agoniškas skausmas traukėsi, bet taip ir nesunyko. Gintarinės raiščio gijos pamažu blėso, blyškiai šviesai sunykus deglų apšviestoje miško tankmėje. Ir jie vis dar buvo ten, išsibarstę tarp medžių, bet tokie mąslūs ir nepajudinami, tarsi priešais akis būtų atsivėręs didžiausias gyvenimo stebuklas. Netgi nežiūrėdamas Devanas juto jį žinančiai tiriantį šviesiaplaukio žvilgsnį, juto į jį nukreiptas iltis, įsikertančias į lūpose pražydusią šypseną tam vaizdui, kurį buvo matęs nekartą.
Devanas, giliai alsuodamas ir tebejusdamas kūnų pulsuojantį skausmą, lėtai pakilo ant kojų. Jis apsigręžė, žengdamas į priekį, su kiekvienu sniego įdubimu susiraukdamas, nagrinėdamas tuščius medžius ir sustodamas tada, kai pusmetriu teliko pergalingai švytinti sidho povyza. Aticus stovėjo vienas, ir Devanas suprato, kad pasąmonė ir tamsoje žaidžiantys šešėliai tebuvo krypuojančių medžių atvaizdas; jis suprato, kad smailiaausis stovėjo vienas, stebėdamas ir į save gerdamas akimirką, kuri šįjį privertė taip plačiai šypsotis.
- Keliauk namo, Aticus. – gilus generolo balsas ištirpo tamsoje. Aticus pakreipė galvą, karštai deglo šviesai perbėgus per bene nukankintą raitelio povyzą, ir po gilios akimirkos gelsvai tviskančios akys sustojo palei toliau susmukusį daemonos siluetą. Devanas norėjo išplėšti tas smalsias akis, vieną po kitos. – Dabar.
- Kokios įdomios aplinkybės. – Aticus tyrė, stebėjo nepajudinamą generolo veidą. Deglo viršūnė susmigo į sniego pusnį, ore pakibus tirštam dūmų debesiui. – Sveikinimai, generole. Sugrįšiu asmeniškai paminėti šią nepakartojamą deivės dovaną.
Devano delnas iššovė į priekį, kėsindamasis nusverti daugžodžiaujantį šviesiaplaukį už gerklės, tačiau šie užčiuopė tik tuščią erdvę.
Tartum jausdamas šeimininko kūnu pulsuojančias nuovargio bangas, visą laiką neramiai mindžikavęs ir prunkštęs juodbėris snukiu bakstelėjo į pašonę, giliai ir demonstratyviai suniurzgęs. Kruvini Devano pirštai įsistvėrė į karčius, o šalčio pažymėtos šiojo lūpos palinko prie žirgo ausies, tyliai ir liepiamai šnabždančios. Komandai paklusdamas juodbėris pasipurtė ir prunkštelėdamas lėtai pririsnojo prie daemonos, kaip įmanoma labiau susilenkdamas.
Tuo tarpu nuošaly stovintis raitelis tik tvirčiau įsikirto medžio kamieno. Vaizdas blausėsi.
- Namo.- išgirdęs klausiamą žirgo prunkštelėjimą šis pakėlė galvą, mostelėdamas kruvina ranka. Vesk ją namo.

Negalėjau nusikratyti svetimo skausmo, lipančio delnu, ranka, pečiais, tad sukandau dantis, kvėpuodama, klausydama kaip nepažįstamasis generolas, kurį šleikštusis šviesiaplaukis vadino Devanu, atsistoja. Tad leidau sau justi, gaudyti vis dar plūstančias, su kiekviena akimirka senkančias tamsiaplaukio skausmo bangas, bandydama suprasti, kas ką tik įvyko. Žvelgdama į savo ranką, kuri atrodė taip neteisingai be variu ir gintaru žibančio žiedo.
Būtent tada pajaučiau kažkieno žvilgsnį ir kilstelėjau akis, sutikdama auksines raineles, tokias drastiškai skirtingas nuo švelnaus Skirokos žvilgsnio atspalvio, nuo mano pačios vyzdį supančio žiedo. Instinktyviais iššiepiau dantis, jusdama viduje nerimstančią, įtūžusią sielą. Vėsų metalą primenantis jo žvilgsnis tarsi žadėjo, jog tai nebus paskutinis kartas, kai jį mačiau, net jeigu daugiau niekad neregėti šleikštulį keliančio jo žvilgsnio buvo viskas, ko norėjau.
Turbūt tik Aticus dingus ir miškui iš lėto grįžus į naktinį savo ritmą, leidau sau apžiūrėti kruvinus savo pirštus, kurie dar taip neseniai kabinosi į žemę, bandant ištrūkti. Lyg nukreipus dėmesį į savus sužeidimus būčiau galėjusi išvengti vos per valandą taip drastiškai pakitusios mano realybės, lyg galėčiau išvengti nenuginčyjamo fakto, jog juodo žvilgsnio generolas stovėjo vos už kelių metrų, turėdamas tai, ką taip mylėjau. Paliečiau tinstantį, tačiau pakankamai greitai gyjantį riešą. Kelias dienas jo kiek įmanoma nejudinus, lūžis turėtų sugyti lyg nė nebuvęs. Apžvelgiau savo kelius, aiškiai nubrozdintus, purvinus ir suplyšusius savo rūbus. Viską ką turėjau buvau palikusi praėjusios nakties oloje, tačiau net toje mažoje kuprinėje nebuvo nieko per daug naudingo. Vietoj to, variniu savo durklu nupjoviau dalį savo lininių marškinių, atsargiai, kiek nerangiai iš šios naujos skiautės surišdama bent laikiną įtvarą savo riešui. Tuomėt lėtai įdėjau durklą atgal į dėklą, bandydama nejudinti skaudančių kaulų.
Užmerkiau akis, vis dar sąmoningai nukreipdama galvą nuo tolėliau stovinčio Devano, lyg neleisdama sau susimąstyti, ką ką tik patyriau, neleisdama nei akimirkai prisiminti juodos dangaus begalybės ir švelnumo, kurį mačiau nepažįstamojo centre ar fakto, jog dabar turėsiu palikti savo namus. Savo miškus. Savo pelkes. Takus, kuriuos išmindžiojau, medžius, kuriuose rasdavau prieglobstį, upelius, su kuriais sveikindavaus rytais, saulės spindulius, žadinančius žvėris ir mus, primenančius, jog kad ir kas nutiktų, visados laukė kita diena. Skausmas ir nerimas suspaudė širdį. Nenorėjau išeiti. Nenorėjau pasitikti to, kas laukė.
Tad vietoj minčių apie tai, iškvėpiau, leisdama Skirokai pulti į priekį, sakalu šauti į orą, jos klyksmui užpildant naktį, sielai tarsi pramankštinant sparnus, judoms žymoms paliekant maną odą. Pasiekusi medžių viršūnes Skiroka nerė žemyn, manęs link, kol nusileido tiesiai į glėbį, man sveikos rankos pirštus instinktyviai panardinant į rudas plunksnas, nosį priglaudžiant prie jos viršugalvio, kvėpuojant pažįstamą sielos kvapą, raminant dar vis išsigandusią širdį, kuri taip aiškiai atsispindėjo kiek nerimastingoje, vos pastebimai savo svorį ant skirtingų kojų vis permetančioje sieloje. Tačiau nepaisant to, auksinės Skirokos akys žaibiškai pasisuko būtent ten, kur taip vengiau žiūrėti, į tolimiau stovintį Devaną. Siela tyliai karktelėjo, kryptelėdama galvą, stebėdama, nei akimirkai nenukreipdama savo žvilgsnio, taip aiškiai atspindėdama mūsų norą matyti, suprasti, išsiaiškinti, suvokti, išsklaidyti šį miglą primenantį pasimetimą. Nakties tamsoje net iš čia galėjau užuosti metalinį kraujo kvapą, bandydama suprasti, kas ką tik įvyko. Tai, ką patyrėm, nebuvo nė iš tolo tai, ko tikėjaus. Nebuvo tai, ką prieš tai buvau mačiusi. Nesijaučiau supančiota, įkalinta, priklausanti. Ne. Galbūt tik pervargus. Akimirkai pamatyta žmogaus, kuriam dar nespėjau tarti nė žodžio.
Taigi kai juodbėris žirgas savą galvą palenkė prie manęs ir aš vos išgirdau tylius vyro žodžius, sustingau. Skiroka čirptelėjo prieštaraudama. Nenorėjau naktį palikti sužeisto asmens vidury miško. Nenorėjau palikti savo namų. Nenorėjau susidurti su tuo, kas buvo neišvengiama mano ateitis. Nenorėjau galvoti kodėl mano siela tarsi sustingusi stebi tamsos apgaubtą nepažįstamojo generolo siluetą, kodėl visomis išgalėmis neleidau savo kūnui daryti to paties. Po minutės absoliučios tylos ir nematydama kito pasirinkim, aš atsistojau. Skiroka nusileido ant mano peties, vis dar akylai stebėdama kiekvieną Devano krustelėjimą, kol aš leidau juodąjam žirgui mane apuostyti, glostydama grakštų, švelnų kaklą, pasisveikindama, neskubėdama, lyg laukdama, jog generolas apsigalvotų.
Tuomet, neatsisukdama, aš įlipau į balną ir mes pajudėjom, Skirokos klyksmui vėl nudažant mišką savu aidu, jai šaunant aukštyn, į dangų, vėjui kedenant krauju nuspalvintus, išsitaršiusius mano plaukus.

Prieštaraujantis čirptelėjimas tarsi kviečiantis šauksmas perliejo išvargusį Devano kūną. Mintys tebekovojo – tačiau daug vangiau – su noru pasilikti miške. Jam reikėjo laiko – laiko suvokti realybę, laiko priimti faktą, kad dėl kažkokių neapaiškinimų priežasčių likimas taip negailestingai prie jo pririšo nieko dėtą sielą.
Lyg niekur nieko išduodamas savo šeimininką juodbėris pritariamai prunkštelėjo, lyg ragindamas neužsispirti ir bent sekti drauge. Beveik susidomėjęs ir nuo medžio kamieno sunkiai atsiplėšęs tamsiaplaukis žengė daemonos ir šiojo link, girdėdamas pritariantį riksmą ir karčių pasipurtymą. Lūpas palietė nežymus šypsnis, kruviniems pirštams apglėbiant ir tvirčiau suspaudžiant vadelių kraštą. Ryšys tarp gamtos – net jei tai buvo jį patį taip greitai į nepažįstamą būtybę išmainęs žirgas – ir dangumi lekiojančios sielos buvo nepaneigiamas. Jis tik vylėsi, lėtai žengdamas įkandin, kad to bus gana.