Įėjimas/išėjimas

Ji galėjo užuosti kraują tūkstančių mylių atstumu. Jo kraują. Tad ji laukė.
Medžio žievė linkdama pasidavė geležinių pirštų sunkumui. Balta plaukų aureolė sujudėjo, smakras pakrypo, žvitrios akys smigo į šešėliuose skendintį taką. Iš pradžių ji girdėjo gyvybę; ji girdėjo krūtinėje plakančią širdį, kūnu pumpuojantį kraują, lėtai prasiveriančias ir sunkiai orą traukiančias lūpas. Ji girdėjo platų sparnų plasnojimą, greitą, neritmingą spurdėjimą, neįprastai nervingą kanopų kaukšėjimą į sniegu nuklotą žemę.
Ji pakreipė galvą ir po sekundės lengvas it plunksna dunkstelėjimas iš medžio palytėjo pirštų galiukus, įkypoms akims apgaubiant besitęsiančią tamsą.
Po kelių minučių baltaplaukė kinara galėjo matyti. Ir kol akys galėjo aprėpti kur kas daugiau nei norėjo matyti, ji tegalėjo stebėti iš šešėlių išnyrantį vienaakio siluetą, kuris žiūrėjo tik į ją.
Devano kūnas, tarsi atpažindamos artimų namų slenkstį, ėmė pasiduoti jį suvarpiusiam skausmui. Aštri kelio šviesa apgaubė visą jo povyzą ir sekundei jis bene susigūžė, norėdamas išnykti. Juodbėris neramiai suprunkštė, snukiu siekdamas į jį tiesiamo šeimininko delno, tačiau šis tamsia akimi lydėjo greta risnojančią daemoną. Pasąmonę traukė vis didėjanti migla, bet jis matė šviesias garbanas, švelnų kaklo linkį, laukų žalumo akis, krašte įspaudusias vieną juodą tašką. Jo siela.
Tą akimirką pasaulis buvo beveik ramus. Jusdamas po kojomis linkstančią žemę Devanas nusišypsojo, tankiai užmerkdamas ir atmerkdamas akis.
- Lu‘esom. – kaip gražu.
Ji sugavo sukniubusį Devano kūną. Geležiniai nagai smigo į odą, traukdami arčiau savęs, po marškiniais jusdami salvą kraują, atsargūs, netikintys ir įsiutę.
- Devanai,- smaragdines akis aptraukė juoduma, delnais apglėbiant sunkumui pasiduodantį veidą. Pasąmonė ignoravo gintaru tviskantį žiedą, apvestą juoda sielos gija. – Ką padarei?
Jai nereikėjo klausti – kraujas, merkiantis marškinius ir žymos, įsispaudusios rankose, kalbėjo už save. Bet kažkas buvo kitaip – kažkas buvo negerai.
Kinara, apimta pykčio sąmonės netekusiam tamsiaplaukui, prašiepė dantis, tyliai šnypštelėdama. Kvailys. Naivus, pasiaukojantis žmogus. Ir ji. Ir ji...
- Demonas. – kaukštelėjusi dantimis baltaplaukė kinara sužiuro į juodbėrio žirgo karčių įsistvėrusią daemoną. Bežadis raitelio kūnas persisvėrė per pečius, kinarai atsitiesiant, tačiau nė sekundei nenusukant akių nuo naujų randų kaltininkės net tuomet, kai pradėjo lėtai tįstis namo link.

Kiekvienas žirgo žingsnis nukratė kūną skausmo bangomis. Išsukta čiurna, lūžęs riešas, skilęs raktikaulis, jau sudžiūti spėjęs, nuo smilkinio iki krūtinęs kraujo paliktas takas ir dilgčiojanti galva, ką jau kalbėti apie kūną apėmusį nuovargį, pirštams vis nerimastingai braukiant per odą, kurią turėjo gaubti varinis žiedas. Vietoj to jis puošė netoliese iš lėto judantį karį, man kaktą atremiant į juodą žirgą, vis dar sąmoningai atsisakant žvelgti į jo pusę. Nežinojau ką galvoti žvelgiant į ausko dulkę, žibančią Jo rainelėje. Nežinojau ką galvoti apie tai, jog mačiau miško pabaigą, širdžiai vis skausmingiau susitraukiant, svaiguliui aptraukiant sąmonę, ritmingai traukiant orą į plaučius, visomis likusiomis jėgomis gniaužiant žirgo karčius sveika savo ranka.
Mačiau artėjančią šviesą, išsklaidančią medžių suteikiamą, raminančia tamsa ir saugumu pusluojantį prieglobstį. Skirokos klyksmas pasiekė mano ausis, jai suglaudžiant sparnus ir neriant atgal į miško tankmę, kol po vos kelių akimirkų priešais jau bėgo rudo kailio lūšis, uostanti orą, kas kelias akimirkas nukreipianti žvilgsnį į Devano siluetą. Užmerkiau akis, skruostą priglausdama prie žirgo kaklo, mintims lekiant vienai po kitos, šaudant į visas puses, nerandant nei kaip sustoti nei už ko užsikabinti ilgiau nei akimirkai. Buvom pervargusios. Jaučiau tai iš nusilpusio savo kūno, iš palyginus tokių lėtų Skirokos žingsnių, jos ausims karpant orą, tarsi ieškant naujo pavojaus šaltinio, grasinančio išplėšti tylos akimirką.
Jo žodžiai išblaškė mane iš savo aptemusio, skausmu nuspalvinto pasaulio, labiau primenantys nesąmoningą šnabždesį nei lūpas palikusį sakinį ir šį kartą aš atsimerkiau, pažvelgdama į jo pusę, akies kraštu matydama kaip Skirokos galva pasisuka kartu su manąja, mūms įsistebeilyjant į kruviną Jo kūną, sukniumbantį į nepažįstamos kinaros glėbį. Skiroka veik instinktyviai kryptelėjo galvą, išleisdama tylų, vos girdimą urzgimą, mums nužvelgiant šviesoje atsivėrusį, randais dabintą generolo veidą, baltus kinaros plaukus, už nugaros likusį mišką. Aštri žandikaulio linija, tamsūs, išsitaršę plaukai, užmerkta akis, rodos, tik taip išsklaidę prieš tai liudytą atšiaurumą, priminė stiprybę, kurią jaučiau, lūpoms prilietus raudonus Jo gyvybės syvus. Ir dabar galėjau užuosti metalu dvelkiantį kraują, besisemiantį pro kario rūbus, mintyse jusdama balto kailio ir melsvo atspalvio šešėlį, negalėdama atsikratyti svetimo, švelnaus it plunksna juoko prisiminimo, kuris taip pat nepriklausė man.
Kandus kinaros įžeidimas, veik nuskambantis kaip prakeiksmas, nuaidėjo naktyje, man ir Skirokai patraukiant žvilgsnį nuo Devano, sutinkant šiosios akis, auksinėms ir žalioms rainelėms, pažymėtoms juodu tašku, įsižiūrint į jos pusę. Manoji lūšis žengė žingsnį į priekį, kiek palenkusi galvą, tarsi sėlindama, neuleisdama auskinių akių nuo kinaros, nemirksėdama, man taip pat nepatraukiant samanas primenančio žvilgsnio. Galėjau veik užuosti nuo kinaros bangomis plūstančią meilę rankose laikomam generolui, sumaišytą su kiekvienoje ląstelėje atsispindinčiu pykčiu bei noru apsaugoti. Tad po akimirkos mes paprasčiausiai nusukom savas akis. Pyktis, skirtas daemonams, buvo mūsų gyvenimo duona. Nieko keisto ar nepažinto, gyvenant tik tam, kad slapstytumeis, slapstantis tam, jog gyventum. Tačiau retai iš arti galėjau stebėti tai, ką mačiau žybtelint baltaplaukės akyse. Mylintys žmonės. Ryšys, kurio negalėjai paneigti. Tai stebėti atrodė tarsi šventvagystė. Tad nieko keisto, jog Skiroka akimirksniu apsisuko ir priėjo prie manęs, kol aš atsargiai, kiek įmanoma lėčiau nuslydau nuo balno.
Išsukta čiurna pasitiko žemę, skausmui tarsi žaibui perskrodžiant kūną, man aštriai įkvepiant ir veik suklumpant ant sniegu nukloto paviršaus. Skiroka tyliai sušnypštė, reaguodama į akmirkai viską užgožusiai agonijai, galvą priglausdama prie šono, mano pirštams panyrant į švelnų kailį, leidžiant sielos šilumai bent trumpam nuvaikyti mus abi išgręžusį nuovargį.
Kai besisukantis pasaulis bent kiek aprimo, aš švelniai paglosčiau juodakailio žirgo kaklą, padėkodama jam už kelionę, o šis, prunkštelėjęs, nusekė daugiau nieko netarusią kinarą, kurios žvilgsnį vis dar jaučiau ant savojo kūno. Tačiau aš neskubėjau. Neužtikrina, basa, kruvina, plėšoma pasimetimo ir vis už vokų iškylančių auksinių raštų.
Iš prie šono kabančio maišelio išsiėmiau žalią buteliuką. Su dantimis ištraukus kamštį spjoviau šį į šoną, leisdama Skirokai šį pakleti nuo žemės ir įsikąsti dantim, o tuomet nugėriau kelis gurkšnius ten esančio skysčio. Aitrus viralas pasklido po kūną, neįtikėtinai ryškiam gvadzikėlių ir aguonų skoniui užpildant burną bei nudeginant gerklę. Dar vaikystėje išmoktas receptas turėtų numalšinti skausmą pakankamai ilgai, jog galėčiau pasirūpinti nubrozdinta, kruvina oda, suraišioti skaudamus kaulus, išvalyti krešėti pradėjusias žaizdas. Skiroka dantimis įstūmė kamštį atgal į buteliuką, pakaušiu užtvirtindama, jog šis nepabėgs ir man brangus skystis neišsilies ant kitų turimų vaistažolių. Šie įprasti, mechaniniai veiksmai leido negalvoti. Padėjo pamiršti, kad mano gyvenimas pasikeitė amžiams. Leido veikti skaudančiam kūnui, ne mintims, lyg prieš savo valią spėliojančioms, kas manęs laukė. Ar Devano kraujas šnabždėjo tiesą? Ar siela, anksčiau susipynusi su Jo, buvo atvira?
Pagauti daemonai neturėjo sėdėti ant žirgo, naujiems jų valdovams netenkant sąmonės. Pagauti daemonai neturėjo beveik švelniai atsiminti krūviu spragsinčių auskinių gijų, svarstant kada paskutinį kartą jautė ryšį su kita kvėpuojančia būtybe. Neturėjo klausiamai stebėti savo sielos akių, žvelgiant į naujai atsiradusį, juodą tašką, žinant, jog veidrodyje pamatys tą patį. Jaučiau gedulą, palikdama viską, ką pažinojau, žinodama, jog viskas apsivertė aukštyn kojomis, jog daugiau niekad negrįšiu į tai, prie ko buvau pratusi, ką taip mylėjau ir branginau. Tačiau baimė, kuri vos prieš kelias valandas rakino kūną, vertė dusti, o širdį plakti pašėlusiu ritmu? Jos taip ir nesulaukiau, be minčių kampe vos jaučiamo šnabždesio, nerimaujančio dėl pirmą kartą po tiek laiko užklupusios nežinomybės.
Tačiau kad ir kas nutiktų, aš visados turėjau save. Skiroka murktelėjo, patvirtindama nebylią mintį ir patrynė galvą ir mano delną.
Sinchroniškai įkvėpusios, mes iš lėto nusekėm toleliau einančią kinarą.