Valgomasis

.

Keturios dienos. Tiek praėjo nuo tos nakties miške, svetimam kraujui tokiu pat svetimu skausmu sprogstant ant manojo liežuvio. Keturios dienos be varinio, gintaru tviskančio žiedo. Keturios dienos tarp keturių sienų, praleistos prie Inos šono, man neištariant nei žodžio, paprasčiausiai linksint ar purtant galvą, atsargiam Skirokos pavidalui neatsitraukiant nuo mano kojų. Trys naktys gulėjimo ant medinių grindų, žiūrint į lubas, kurios buvo taip nutolusios nuo žvaigždėmis numarginto dangaus ar tamsių olos apybraižų. Mano akys vis ieškojo artimiausio lango, jog galėčiau stebėti iš pilkšvo dangaus krintantį sniegą, kūnui negebant atsipalaiduoti, lūšies pavidale šiomis dienomis tik ir gyvenančios Skirokos ausims karpant orą, ieškant apie pavojų įspėjančių garsų. Vietoj batų mano pėdas vis dar dengė bintas, paskutinėms žaizdoms gyjant toliau, o skilusį riešą karts nuo karto vis nudegindavo skausmo banga, tačiau be to buvau daugiau mažiau sveika.
Tikrasis nepatogumas buvo krūtinėje nusėdusi, svetimos sielos dalis. Juoda lyg nakties aksomas, ji vertė mane lankstyti pečius ir kaklą, lyg būčiau galėjusi išmankštinti tą švelnų, vos juntamą maudimą, papildomą, neįprastą svorį, atsispindintį ir mano ir Skirokos akyse. Manoji siela, kaip visad atspindėdama giliausius mūsų išgyvenimus, vis kryptelėdavo galvą ar ištiesdavo leteną, į svetimas grindis suleisdama savus nagus, lyg tai būtų padėję priprasti prie nepažįstamos, su mūsų esybe taip netikėtai susimaišiusios paletės. Buvo sunku užmigti. Buvo sunku kvėpuoti. Buvo sunku nejusti kaip daužosi manoji širdis, laukdama. Ko, mes nežinojom. Tačiau galvoje besisukančios mintys priminė nesibaigiančią bangų mūšą, vis plaunančią ir traukiančią į pačius vandens gylius. Tos nakties aidas, odą stingdantis sniegas, plėšrūnų juokas, liepsnos atšvaitai, mano tautos žodžiai, auksu nudabintas audinys... Vėl ir vėl ir vėl, lyg užburtas ciklas kartojosi mano mintyse.
Tačiau šį rytą, man vėl pasinėrus į minčių sūkurį, iš jo buvau ištraukta netikėtą posūkį padariusios Inos. Mes nėjom virtuvės link, kur pastaruosius du rytus valgiau pusryčius. Ne. Ina judėjo valgomojo link.
Nežinau kuri sustojo pirmiau, aš ar Skiroka, ar, kaip ir dažniausiai, mes sustingom lyg tobulas sinchrono pavyzdys. Sumirksėjau. Pažvelgiau į savą sielą. Mes abi pasisukom į Iną, mano kumščiams prieš savo pačios valią susispaudžiant prie šonų.

Iš vienas su kitu persipinančių balsų ir iš po medinių durų prasiskverbiančios šviestuvų šviesos buvo aišku, kad kažkas jau buvo valgomajame. Tačiau ne balsų įvairovė privertė Iną sustoti ir giliai atsidusti. Tai buvo tonas – šaltas ir aštrus, taip puikiai derantis prie lauke siaučiančios pūgos, tačiau visiškai nelaukiamas tarp židinio šiluma apsupamų namo sienų. Balsai aršiai ginčijosi, – ir jokia paslaptis kieno – vargiai bandydami tai nuslėpti.
Ina pakėlė smakrą, pirštais perbraukdama per susilamdžiusią sijono klostę. Tuomet, nebyliai nutraukdama garsią tiradą, ši pravėrė duris su nenustelbiama jėgą, žvilgsniu akimirksniu nusekdama iki kaulų pažįstamus Devano ir Izumi siluetus.
- Labas rytas,- ramus balsas pervėrė kiekvieną valgomojo kertelę. – Devanai, Izumi.
Bent namų šeimininko balsas buvo gyvybingas, ko Ina negalėjo pasakyti apie bendrą šiojo povyzą. Devanas stovėjo priešais židinį, ranka besiremdamas medinės kėdės, pasiskolintos nuo valgomojo stalo. Nors tvirtesnis, kūnas nesąmoningai išdavė juo tebevilnijantį skausmą – kiek susilenkęs, netgi susikūprinęs, laisva ranka laikydamasis bintuotos krūtinės, Devanas pavargusiu ir aštriu žvilgsniu sekė dešiniau stovinčią baltaplaukę merginą.
Jis greičiausiai, prieš Inai įėjus į valgomąjį, pasakė kažką, kas gerokai suerzino ir taip grėsmingai stovinčią Izumi, mat ši, pakreipusi galvą it vanagas, sušnypštė per sukąstus dantis. Girdėjosi tik nuotrupos, tačiau vienas žodis buvo aiškus visiems. Demonas.

Aštrūs balsai privertė mane įsitempti, sielai vos matomai prašiepiant dantis. Keturios dienos tylos iš šių namų šeimininko. Iš žmogaus, ant kurio piršto atgulė manasis žiedas, taip pat nematytas nuo tos sniegu ir krauju nuklotos nakties. Mano akys veik reikalavo pačios įsitikinti žiedo saugumu, įsmigti į svetimą rainelę, ieškant auksu spindinčio taško, fizinio įrodymo to, jog nesapnavau. Mūsų gyvenimas pasikeitė amžiams.
Vis dėl to savisaugos instinktai vertė mane kąsti dantis, bandant įtikinti kūną dėti pėdas atgal. Tačiau taip dažnai skrendanti, lekianti, į dangų vis žvelgianti siela neturėjo tokių pačių suvaržymų, nepripažino smalsumo ir ryžto nuryjimo naudos, ypač dabar, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis, prarasdami įprastą pasaulio prasmę ir spalvų paletė. Tad mūsų kūnui linkstant atgal, mūsų siela tyliai, vos girdimai urgztelėjo ir pajudėjo į priekį, o kūnui neliko jokio kito pasirinkimo, tik pasiduodi kibirkštimis aidinčiai širdžiai ir sekti jos pavyzdžiu. Rudakailės lūšies galva švelniai pakrypo į šoną, mums žengiant per durų slenkstį, laikantis arti sienos - Skirokai saugant priekį, o sienai uždengiant nugarą. Rankas laikiau prie šonų, žalioms akims skubiai perbėgant kiekvieną kambario kampą, kol auksinės Skirokos rainelės taip ir liko įsmigusios į Devaną. Matyti jį dienos šviesoje, pirmą kartą po tos akimirkos, kai mūsų esybėje nugulė svetimos sielos krislas, apkeistas su taip puikiai pažįstamu auksu. Ir mano ir Skirokos fiziniai pavidalai nejudėjo, kvėpuodami, kaip ir visad, lyg vienas, tačiau mums sutikus juodą kario rainelę, Skirokos kailis vos matomai pasišiaušė, sielos ir kūno ritmui stabtelint, mums abiems vos matomai krūptelint. Kažkas trūktelėjo mano krūtinėje, lyg būčiau turėjusi žengti į priekį. Kažkas aksominio ir tamsaus, kažkas, kas man nepriklausė. Skiroka kilstelėjo galvą ir išleido nagus, o mano akys pajudėjo toliau, ieškant kiekvieno išėjimo, kiekvieno šešėlio, kuriame galėjo tykoti pavojus, kiekvienos galimybės, jog ši diena tikrai bus mūsų paskutinė, vėluojanti visas keturias paras. Galiausiai mano žvilgsnis vėl sustingo ties tamsiaplaukiu vyru, po vos kelių akimirkų nuslysdamas prie jo rankų, ieškodamas.

Devanui nereikėjo pasukti galvos, kad ją matytų. Nereikėjo įsitempti ir įsiklausyti tylos tam, kad ją girdėtų. Jis jautė – jautė viską; kiekvienas atsargus sielos krustelėjimas vertė odą šiauštis, ir nepaaiškinamas virpesys, perliejęs kūną, sustojo ties piršte įspaustu žiedu, kurio apskritai neturėjo būti akiratyje.
Devanas galėjo prisiekti, kad it žaibas prabėgusioje akimirkoje jo širdis stabtelėjo, o tuomet pradėjo virpėti greičiau, tarsi atspindėdama svetimos sielos nerimą. Tas nerimas – juk ne jo paties, ar visgi...? – privertė kiekvieną ląstelę skausmingas susitraukti, ir silpnumo akimirka, puikiai atsispindėjusi veide, neprasprūdo pro tamsias kinaros akis, dabar kaip niekada įdėmiai sekančias į priekį lėtai pėdas dedančią lūšį.
Kinara prasižiojo, plykstelėdama iltimis, ir sušnypštė.
- Izumi, gana.
Baltaplaukės galva žaibiškai persikreipė, siuto persunktam žvilgsniui susmingant į Devano akis. Ji giliai įkvėpė, tarsi negalėdama patikėti, kad jis drįso taip su ja kalbėti, kad jis užstojo tą nuodėmingą, pražūtį nešantį demoną.
- Tai – klaida. Pasigailėsi. – Izumi balsas buvo tylus, perspėjantis. Neturėdama ką daugiau pasakyti, kinara plačiu žingsniui, akivaizdžiai vengdama priešpriešais stovinčios daemonos, apleido kambarį. Ina nemirktelėjo.
Devano akys sekė pilkšvą sieną, Izumi perspėjimui tebeaidint galvoje. Jis nenorėjo apsisukti, bet turėjo. Jei ne krūtinėje greitai besidaužanti širdis, tuomet aršus Inos žvilgsnis pasirūpins, kad jis prasmegtų į žemę.
Tad Devanas pakelė galvą, sutikdamas daemonos akis. Krūtinėje greitai plakusi širdis nurimo.
- Kaip jautiesi?

Štai. Tviskantis, varinis žiedas ant svetimo piršto, nuo kurio kilo skleidėsi švelnios, juodos žymos. Mano skrandis susitraukė, mums su Skiroka primerkiant akis, sielai lėtai, aiškiai iškvėpiant. Tas žiedas buvo mūsų pasaulio centras, pati gyvybės ašis, tačiau mūsų dėmesys akimirksniu nukrypo į šoną, ausims pagaunant svetimą šnypštimą. Žengiau žingsnį atgal, sukąsdama dantis, o iš rusvakailės Skirokos gerklės pasigirdo įspėjantis, žemas urzgtelėjimas, pykčiui žybtelint pačiame mūsų centre, antipatijai lyg žvakei užsidegant sielos žvilgsnyje. Baltaplaukė kinara vertė suskambėti kiekvieną vidinį pavojaus signalą, tačiau mūsų sugebėjimas tvardyti ir slėpti pačioje esybėje siaučiančias emocijas buvo lygus nuliui.
Nebuvom čia savo noru. Jeigu būčiau galėjusi atpainioti jau įsikašnyti spėjusią, svetimą, juodo aksomo sielą, būčiau išplėšusi ją be didelio svarstymo. Jei būčiau galėjusi pamiršti priešais stovinčio vyro skausmo skonį, atsiimti tai, kas teisėtai priklausė man ir amžiams pranykti tarp medžių, mūsų čia nebūtų nė kvapo. Tačiau dabar, buvau įkalinta kaip į narvą uždarytas paukštis. Tai nebuvo mūsų kaltė.
Kibirkščiuojančiomis akimis palydėjau kinarą iš kambario, o mano siela, dar kartą urgztelėjusi baltaplaukės pusėn, iš lėto, lyg sėlindama, pajudėjo pirmyn. Skiroka laikėsi kiek įmanoma toliau nuo tamsiaakio kario, pradėdama neskubant naršyti kambario kampus, uosdama orą, vis žvilgtelėdama į šalimais stovinčią Iną.
Tuo tarpu aš vėl pažvelgiau į Devaną, akims slenkant per aštrius veido bruožus, vėl ieškant godumo ar žiaurumo šešėlio, kurio nė lašo nepajutau ant manojo liežuvio nugulusiame kraujo laše, grįždama prie nuospaudomis dabintų kario rankų. Jo klausimas mane išblaškė, žvilgsniui šaunant į viršų, tolyn nuo žiedo. Instinktyviai kilstelėjau smakrą, Skirokai pakreipiant galvą į vyro pusę. Jo balsas skambėjo kitaip, kai neaidėjo tyliu šnabždesiu. Mes prisimerkėm, lūšiai žengiant vieną, veik negirdimą žingsnį kario link, mums, rodos, nebematant nieko kito, tik Jo siluetą. Buvo keista girdėti klausimą, kurio atsakymas buvo pakankamai neįtikėtinai aiškus, tačiau kartu ir savaime suprantamas. Norėjom namo. Net akimirkai pamačius Devano sielą, buvo neįmanoma nusikratyti baimės. Ankštumo jausmo. Noro mankštinti sustingusius pečius. Ir to paties beldimo, primenančio, jog mano laisvė, mano siela, pati mano gyvenimo gija buvo negrįžtamai supančiota su pamatytu, tačiau nepažįstamu meloru.
Ir vis tik mintyse pralėkdavo vandenyno mėlynė. Baltas kailis. Daemonos, svetimoje sieloje palikusios savo įspaudą, akys.
Skiroka išpūtė orą pro savą nosį, trumpai, tačiau aiškiai suurzgdama.
Tai atrodė kaip tiksliausias atsakymas, kurį mes galėjom pasiūlyti.

Namų šeimininkė – nerašyta, tačiau Devanas galėjo ginčytis, kad tik jos dėka šis namas tebeturėjo keturias sienas – neatrodė nustebinta nei atšiauraus kinaros žvilgsnio, nei tyliai urzgiančios sielos. Rankas nuleidusi prie šonų, Ina reikšmingai dirstelėjo į Devaną, akimirkai sugaudama vis dar pervargusį šio žvilgsnį. Tuomet įkypos akys nužvelgė graudžiai tuščią stalą.
- Turiu nueiti ir pažiūrėti, ar viskas gerai virtuvėje,- linktelėjusi Devanui Ina suskubo apleisti valgomąjį, už savęs užverdama duris. Devanas buvo įsitikinęs, kad virtuvė puikiai išgyventų ir be jos. Tuo tarpu jis pats...na, sakykime, daug kas priklausė nuo jį įtariai ir galbūt bent šiek tiek smalsiai stebinčios sielos.
Tiesa pasakius, Devanas vargiai galėjo į ją žiūrėti. Ir visai ne todėl, kad būtų jos gailėjęs; ir ne todėl, kad būtų baiminęsis vienintelio pėdsako šventos magijos, dabar neramiai įsispaudusios tarp keturių sienų. Jis negalėjo žiūrėti, nes jo širdis vis dar žinojo ką reiškia jausti tokią magiją. Jis nemanė, kad kada nors tai pamirš, kad vaiduokliški jos likučiai kažkaip lėtai ištekės iš kiekvienos ląstelės. Devanas vis dar žinojo, ką reiškė susisieti savo sielą su kažkieno kito; jis nemanė, kad to nusipelnė. Tik ne dar kartą.
Devanas pagavo save tuščiai žiūrint į vieną tašką. Delnas, gniaužiantis kėdės kraštą ir apkabintas varinio žiedo, jau buvo aptirpęs. Staiga jis suprato, kad nežinojo, ką turėtų pasakyti.
- Kuo tu vardu?
Jis greičiausiai galėjo sužinoti. Tą akimirką, kai jos sielos dalis įsispaudė jame, Devanas jautė jo paties kūnu tekančias daemonos prisiminimų gijas. Jis galėjo žinoti; ir visgi tą momentą Devanas pasirinko duoti kelią skausmui, užgožiant bet kokias į jį bėgančias mintis.
Ši siela jau atidavė savo laisvę – jis neatims ir jos privatumo.

Mano žvilgsnis žaibiškai nukrypo uždarytų durų link, sielai taip pat pasukant galvą, auksinėms akims įsmingant į medieną. Nors erdvėje ir nesuskambo pasąmoningai tikėtasis, besisukantis užraktas, mano kūnas lyg pats žengė žingsnį atgal, bintuotoms pėdoms lyg ieškant tvirtesnio pagrindo, atsispyrimo taško jeigu jo būtų reikėję. Žinojau, jog nebūčiau galėjusi sužeisti juodaakio kario net jei būčiau norėjusi. Buvom surišti. Dalis mano sielos dabar buvo jo.
Skiroka pažvelgė į mūsų kūno akis, man eilinį kartą įsistebeilyjant į juodą, vos matomą tašką jos rainelėje, prie kurio dar nepavyko priprasti. Tai galėjo atrodyti kaip smulkus pokytis, tačiau mums jis buvo milžiniškas. Mano siela, mano kūnas – tai buvo šventa. Matant kaip ji pakito dėl vienos nesėkmingos nakties suspausdavo širdį. Tačiau jos žvilgsnis, nebylus, senove ir magija tviskantis mūsų ryšys privertė mus giliai įkvėpti. Skiroka nežymiai man linktelėjo ir vėl nukreipė savo dėmesį į Devaną. Ne tik mūsų akys pakito – net per atstumą galėjau matyti veik juodoje rainelėje tviskantį auksą. Tokį pažįstamą atspalvį, kuris reiškė tiek daug, tačiau dabar žvelgiantį iš svetimų akių. Kaip... Keista. Pamačius šį pokytį miške visko aplinkui vyko tiek daug, jog pilnai negalėjau įvertinti to svorio. Prieš kelias dienas negalėjau pilnai įvardinti kodėl būtent tai mane sukrėtė, tačiau dabar, kvėpavimui daugiau mažiau randant stabilų ritmą, viskas atrodė pakankamai aišku. Paskutinį kartą kai mačiau kito sielos krislus kažkieno akyse, jos priklausė mano tėvams. Meile plūstantiems, amžiams surištiems daemonams. Tai, kas rišo mane ir šį karį buvo šleikščiai susukta versija to, kas turėjo būti gražu. Tai, kas neturėtų būti pažymėta ašaromis ir krauju. Bet tai nebuvo vienintelė mintis, aiškiai pažyminti mane ir Skiroką.
Taip, dalis mano sielos buvo jo. Tačiau ir dalis Jo sielos dabar priklausė man.
Skiroka iškvėpė, vos girdimam urzgimui vėl pasklindant po erdvę, jai žengiant kelis žingnsius arčiau Devano, uostant orą. Ir nors jos kailis buvo pašiauštas, auksinėse akyse spindėjo ne tik susierzinimas ir sutrikimas, kaip visad kovingas ir laisve pulsuojantis mano sielos nusiteikimas, tačiau ir tam tikras smalsumas.
-Muanka.
Žodis, labiau primenantis atodūsį, išsprūdo iš mano lūpų, nenuleidžiant žvilgsnio nuo kario.
-Mano vardas Muanka.

Kambaryje siautėjo nejauki, stingdanti tyla. Nors galva ūžė, persemta minčių, nei viena jų neprasiveržė pro į žemę nudelbtas akis. Beveik apgailėta kaip lengvai viena trapi siela laikė jį savo delne to net nežinodama. Devanas stovėjo tarsi įaugęs į medį, nes nenorėjo jos išgąsdinti; jis nežiūrėjo, nes pats pragariškai bijojo pamatyti savo sielos antspaudą akyse gamtos kūrinio, kuris iš prigimties turėjo būti nevaržomas, neišbaidomas, laisvas.
Dievai, turėjo skaudėti netekti dalies savęs, paskolinti ją – prieš savo norą – kažkam, ko nepažinojai, ką matei tik kartą, tik blyškią akimirką apsuptyje grobuonių, kurie norėjo žudyti. Devanas matė jų jaudinančio džiugesio perkreiptus veidus, apšviestus deglų, ir vienintelis dalykas, kurį jautė tą akimirką, tebuvo aklinas noras nematoma uždanga paslėpti tą, į kurį buvo nukreiptas visas pragaištingas šurmulys.
Ar Devanas būtų atsitraukęs, jei būtų iš anksto žinojęs, kad giliai į sniegą susmigusi mergina buvo daemona...jis nežinojo. Jo širdis liepė eiti, nutraukti skausmą, bet tiesa ta, kad tąnakt išgelbėdamas ją nuo akivaizdžios mirties jis pasmerkė ją nežinomybei, kurios net didžiausiam priešui nelinkėtų jokia siela. Tai nebuvo teisinga; niekas nenusipelnė tokio gyvenimo.
Tyla, deja, nekalbėjo už save. Tad Devanas įkvėpė, atrinkdamas galvoje besipinančius žodžius. Kalbėti yra kur kas paprasčiau, kai žodžiai gali gydyti. Devanas nebuvo tikras, ar jie neįskaudins dar labiau.
- Aš...- žodžiai ištirpo ant liežuvio galo tą akimirką, kai saugiu atstumu nuo jo stovinti daemona prabilo, ir visas tamsiaplaukio kario pasaulis sustingo.
Muanka.
Dievai, jis neturėjo klausti. Turėjo ignoruoti kiekvieną sielos įkvėpimą, ieškant bent menkiausio skausmino truktelėjimo, turėjo į tolimiausią pasąmonės kampą nugrūsti visas mintis, kurios sukosi apie ją, ir kurios nesiliovė brautis nuo tos akimirkos, kai dalis jos sielos įsispaudė kiekvienoje jo kūno dalelėje.
Jo siela raudojo liūdesyje, sutraukusiame kūną. Devanas trūksmingai ir skausmingai įkvėpė, instinktyviai pirštų galais priliesdamas varinio žiedo briauną.
Jo siela liūdėjo, nes tai buvo gražiausias gyvenime girdėtas vardas.

Mano balsas, labiau užkimęs, nei jį prisiminiau, nuaidėjo erdvėje ir po trumpiau nei vieno širdies dūžio, mano krūtinę suspaudė keistas, nepatogumu pulsuojantis maudimas. Mano ranka pakilo savos širdies link, tačiau nereikėjo per ilgai mąstyti, jog aiškiai suprasčiau, kad jis skausmas nepriklausė man. Tą patvirtino ir aiškus, greitas Skirokos šnypštimas, mums abiems žengiant atgal, jos kailiui pasišiaušiant, ausims priglundant prie galvos. Šio skausmo, nors ir primenančio tolimą aidą, skonis buvo kitoks, nei tas, prie kurio buvom pratusios. Jo spalvų paletė paliko šaltą gedulą ant paties liežuvio galo, Skirokai išleidžiant dar vieną, žemą urzgesį. Mūsų kūnas, mūsų siela – tai buvo vieninteliai mano turtai, vieninteliai dalykai, kurie man priklausė. Ir dabar, mano ir šio tamsiaplaukio sielos trupiniams apsimainius vietomis... Mano sieloje plykstelėjęs pyktis buvo nukreiptas į šio jausmo šaltinį, jaunas ir baimingas, pilnas tiek daug, jog nei mano kūne, nei sieloje, rodos, neliko vietos.
Baimė, gniaužianti gerklę, pyktis, verčiantis sukąsti dantis, greitai plakanti širdis, ir auksas, žibantis svetimose akyse . Jei atvirai, viskas, kas įvyko per mažiau nei savaitę buvo beprotiška. Mano gyvenimas turėjo baigtis būtent tą naktį. Durklo ašmenys, prigludę prie juodomis žymomis nuspalvintos odos, turėjo viską pabaigti. Tačiau viltis, mano tautos žodžiai ir vienas vienintelis prašau buvo pakankamai, jog priverstų mus paprasčiausiai šokti nuo skarždio ir atiduoti vienintelį dalyką, kurį tausojom – mūsų laisvę. O dabar jaučiau Jo aidus pačiame savo centre.
Skiroka kaukštelėjo dantimis į Devano pusę, urgzdama garsiau ir aršiau, tačiau vietoj puolimo, besitraukdama mūsų kūno link.
Mūsų pirštai paniro į kailį, mums įkvėpiant, aštriems nagams įsmingant į grindis, dviems poroms akių nenuleidžiant žvilgsnio nuo kario.
Nesupratau, kodėl keturias dienas vaikščiojau arba viena, arba paskui maloniai besišypsančią aspektę. Nesupratau, kokia buvo mūsų buvimo čia priežastis. Nesupratau, kas mūsų laukė. Neturėjau nė menkiausio supratimo, ar net žvilgtelėti mūsų pusėn, rodos, laukiančio kario ketinimai nebyliai žadėjo iki dabar išvengtą išnaudojimą. Norėjau ištrūkti. Norėjau žinoti.
Skiroka klyktelėjo, akimirksiu virsdama rudaplunksiu sakalu, nutūpdama man ant peties, kryptelėdama galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, nagais įsikibdama į mūsų petį, ne tam, jog keltų skausmą, tačiau tam, jog prisimintume save.
Prisimerkiau, žvelgdama į tamsiaplaukį, mintyse vis dar girdėdama jo tartus žodžius, matydama auksu apvytas rankas, kraujo lašą ant liežuvio galo. Ateitį miško pavėsy, užgęstančią tiesiai priešais mano akis.
-Kodėl?
Žodis lyg prieš savo valią išsprūdo iš mano lūpų, Skirokai priglaudžiant galvą prie mano smilkinio, stebeilyjant į karį, pašiauštoms plunksnoms tik ir grasinant pulti į priekį.
Kodėl. Tai buvo viskas, kas sukosi mano galvoje. Kodėl.

Kodėl.
Kodėl jis buvo miške, kodėl pasirinko lįsti gilyn į atšiauraus juoko talžomą gilumą; kodėl jis, pamatęs į klampų sniegą sukritusią daemoną, pasirinko pririšti ją prie savęs, užuot nuteisdamas ilgai, kankinančiai mirčiai. Kodėl jam rūpėjo, kas būtų galėję nutikti pasaulio pasmerktai sielai, kurios egzistenciją nuo žemės paviršiaus taip negailestingai plėšė patys dievai? Kodėl jis klaupėsi, aukso gijomis rišo svetimą ranką? Kada vienas saldus melas, kuris turėjo įtikinti kraujo trokštančius budelius, virto tiesą žyminčia gija, dabar įsispaudusia sielos akyje?
Kodėl, kodėl, kodėl.
Jokie žodžiai negalėjo užlopyti skausmo, nežinomybės ir tiesiog varginančio siuto, purtančio daemonos kūną. Joks geraširdiškas gestas, jokie saugūs namai ir keturios smaugiančios sienos neapsups ramybe ir pilnatve, kuri buvo prarasta. Greičiausiai amžiams.
Devanas pakreipė galvą. Visas jo kūnas buvo sustingęs: delnas tvirtai gniaužė kėdės kraštą, įsitempęs žandikaulis spaudė dantis, kojos atsisakė judėti. Jis atrodė tarsi laukinis žvėris, įspaustas į kampą, tačiau nepasiruošęs nei gintis, nei pulti, nei saugoti. Jis tik stovėjo, nepajudinamas ir toks, toks tuščias, kad galvoje ūžiančios mintys žodžių pavidalo teliko įsispaudę giliai gerklėje.
Durys džergždamos prasivėrė ir kambarį aprėmė garsų, kvapų, vaizdų gausa. Sutrikęs Devanas sumirksėjo, kuomet stalą nuklojo indai vaisių, daržovių, garuojantys puodai. Nuošaliau porai merginų kuruojanti Ina įkypai nužvelgė stalą, o tuomet, patenkinta rezultatu, linktelėjo galva. Netrukus vėlei įsivyravo tyla, kuri neprasprūdo pro duris užvėrusios Inos ausis.
- Sėskis.
Nebuvo aišku, kam buvo skirtas aiškus, bet švelnus gestas. Nurijęs gniutulą gerklėje Devanas atitraukė kėdę, o šviesus Inos žvilgsnis nukrypo link daemonos. Šįkart ji šyptelėjo, delnu mostelėdama į kėdę.
- Devanai, ar kažkas nukando tau liežuvį? Dėl dievų meilės, atsibusk. – Devanas vėlei sumirksėjo, tik po kelių akimirkų suprasdamas kur yra ir ko reikalavo greta sėdinti moteris.
- Ah, tiesa. Atleisk, Ina.
Ištiesdamas bintuotą delną, Devanas į Inos pusę ištiesė ant stalo padėtą indelį su mišiniu saldžiai ir aštriai kvepiančių žolelių. Nieko netardamas jis stebėjo kaip Ina lėtai pridegę mišinį, leisdama dūmams pasklisti palei kambarį. Kiekvieną savaitę, kalbant dievams, jis atpažindavo vieną salsvą kvapą, kuris persekiodavo netgi sapnuose.
Kokie žiaurūs dievai. Kokia negailestinga senojo pasaulio deivė Mistra - kuria tikėjimas dabar buvo baudžiamas mirtimi - į šiuos namus atvesdama geriausią įrodymą tikėjimo, kuris Devanui buvo svetimas.

Tamsus kario žvilgsnis. Balti krumpliai. Širdis, kurios plakimas vis greitėjo. Mintys, besisukančios galvoje be jokios pertraukos, be pauzės. Miškas ir sniegas po kojomis tarsi aidai spaudė iš visų pusių. Ir Jų juokas. Dievai, tas juokas neapleido mano sąmonės, keturias naktis žvelgiant į auksines savo sielos akis, lyg tikrinčiau, ar juodasis taškas nesiplėtė. Ar svetima sąmonė negrasino perimti manosios. Kodėl buvo vienintelis klausimas, likęs po šios nepilnos savaitės. Nei kalinys nei svečias. Pasirinkimo neturintis, tarpinis variantas. Buvo sunku nelaukti, rodos neišvengiamo, manęs laukiančio žiaurumo. Kito už kampo laukiančio siurprizo.
Žvelgiau į sustingusį, lyg pajudėti negalintį karį. Mano suspausti kumščiai, aršiai sukąstas žandikaulis, su kiekvienu įkvėpimu vis virpantis kūnas. Norėjau atskaymo. Norėjau namo. Norėjau tą naktį, buvusią vos prieš keturias paras, būti buvusi greitesnė. Protingesnė. Lydima kiek didesnės sėkmės.
Skirokos klyksmas privertė mane nusukti galvą, garsui nuaidint ausyse, jai snapu kaukštelint Devano link, man sukandant dantis. Pravėriau lūpas.
Tačiau durys prasivėrė, Inai įeinant į vidų. Kvapas, pažįstamas, perliejantis kūną, priverčiantis mane įkvėpti taip giliai, kiek leido mano plaučiai, apsvaigino galvą. Tačiau kvapui nusėdus į plaučius, labiau pašokau nei žengiau atgal. Akyse švelniai aptemo, Skirokai karktelint, lyg springstant, mūsų kvėpavimui pakintant į šnopacimą. Kas, po galais, čia dėjosi? Mistros vardas nebuvo svetimas ant mano lūpų. Tačiau žinojau geriau, nei jį tarti ne šnabždesiu, net būdama viena miško viduryje.
Mano delnas nugulė ant mūsų krūtinės, lyg bandant nuraminti kūną, tačiau manoji siela, išpūstom plunksnom, tviskančiom, kibirkščiuojančiom akim, daugiau nepakėlė. Viena akimirka ir rudaplunksnis sakalas šovė į orą, nerdamas pro duris, mūsų kūnui lyg marionetei puolant iš paskos. Negalėjom pilnai įkvėpti.
Negalėjom čia būti.