Svetainė

Pagrindinės namo durys čaižiai atsilapojo į abi puses, beveik nutrenkdamos už gero metro pastatytus vazonus. Tamsiaplaukio rankos, padabintos kraujuojančiais juodais raštais nevaldomos tabalavo į šalis, kone užvoždamos tyliai urzgiančiai kinarai per veidą. Tuo tarpu kieme vos prieš kelias minutes atsivėrusį vaizdą sekė mąslios Inos akys.
Ina buvo grakšti, visuomet pasitempusi ir niekuomet neišduodanti nė kruopelės emocijos. Ji buvo šių namų pamatai, tvirtos ir nepajudinamos kolonos, gaivūs, neapsunkinantys kvapai. Lygiai kaip ir namų šeimininkas, ji mėgo tvarką, bet galėjo atverti širdį permainoms. Ir būtent viena, didelė kaita, sekanti baltaplaukės kinaros įkandin, peržengė savo naujųjų namų slenkstį.
- Laiptais žemyn. – ramus Inos balsas privertė kinarą atsigręžti, reikliai kilstelint lūpų kamputį. – Žolininkas laukia.
Užvėrusi duris tamsiaplaukė moteris sustojo nuošalėje, sunerdama rankas užnugaryje. Tuomet ji paprasčiausiai laukė; ji kantriai laukė, kol gintarinės daemonos akys apsipras su jaukia prietema, paįvairinta šiluma pulsuojančių žvakių; ji laukė, kol pasišiaušęs lūšies kailis atsileis, o įsitempęs kūnas leis ramiau atsikvėpti, net jei salsvas kraujo saldumas nustelbė kiekvieną kitą kvapą.
Inos žvilgsnis nebuvo teisiantis, nebuvo smalsus, nebuvo priekaištaujantis. Ji matė šios sielos ir jos nešiotojos tvirtumą – ji yra daugiau nei pajėgi pakovoti už savo gerovę.
- Sakyk, kaesur‘i,- kiek šiltesnis kreipinys įsiliejo tarp sienų. – Ko tau reikia?

Mano akys šaudė į visas puses, Skirokai iš lėto, žingsnins po žingsnio, einant šalia ženkliai šlubiuojančio mūsų kūno. Ir tai netolygus kvėpavimas užstrigo gerklėje, įžengus į vidų, rodos, pasauliui užsidarant ir tampant keturiomis sienomis, širdžiai skausmingai besidaužant krūtinėje. Skiroka suurzgė, man pirštais braukiant per jos kailį, mums abiems tarsi kaltinamai spoksant į virš galvos esantį stogą. Tačiau auksinės mano sielos akys per akimirksnį pasisuko Devano link, kruvinam jo kūnui ir jį veik tempiančiai kinarai pranykstant namo gilumoje, abiejų siluetams susiliejant su žvakių nenugalėjusia tamsa.
Nuryjau seiles. Šie namai, erdvūs, neįtikėtinai švarūs, privertė visu kūnu pajusti, kokia purvina iš tikro buvau. Permirkus. Basa. Susivėlus, kruvina, žemėta. Lūšies pavidalo siela nesitraukė nuo mano šono, uostydama, pasišaušus, karpydama ausimis, žvilgsniu vis grįždama prie priešais stovinčios moters, tvirtos jos stovėsenos, kantraus žvilgsnio, raukšlelių ties akimis, rodos, darbui nesvetimų rankų. Net malonus jos veidas negalėjo sustabdyti iš nuovargio, įtampos, baimės, skausmo virpančio manojo kūno, širdžiai netikint žodžiais, kuriuos girdėjau. Skiroka pakreipė galvą, sustingdama ties moters siluetu, įsižiūrėdama, mums bandant pajusti, suprasti, išsiaiškinti kodėl neužuodžiau nei lašo melo.
Eilinį kartą supratau, jog laisvės mirtis taip neatrodė. Galbūt šią naktį Mistra man tikrai nusišypsojo, net jei jaučiausi kaip su visomis šaknimis iš savų namų išrautas daigas.
Tylos sekundes keitė minutės, man dar vis neprabylant. Galiausiai aš krenkštelėjau, nuleisdama akis, vis dar laikydama pirštus Skirokos kailyje.
-Adatos. Siūlo. Bintų. Vonios. Rankšluoščio. Karšto vandens,-tylus mano balsas, pirmą kartą po tiek laiko tariantis žodžius, o ne dainuojantis su paukščiais, net mano pačios ausiai skambėjo švelniau, nei jį prisiminiau. Dar kart įkvėpiau.-Dėkui.

Akivaizdu, kad priešais stovinčios merginos povyza nebuvo pati idealiausia – susiraizgę ir išsikeroję plaukai, sušalę ir suskerdėję pirštai, skausmingai traškantys kaulai...sąrašas galėjo tęstis ir tęstis, tačiau virpantis daemonos kūnas, jei ji to ir nepastebėjo, puikiai išdavė, kad karšta vonia galėjo būti puikus vaistas.
Ina nežymiai nusišypsojo, bet akys, kaip visuomet, buvo neįskaitomos.
- Prašau, eime su manimi.
Jos žingsniai buvo lėtesni nei įprasta. Ina kantriai užkilo laiptais ir sustojo pusiaukelėje, stebėdama nerangiai judančią daemoną. Jos veide su kiekvienu krustelėjimu pasirodantis skausmas nebuvo malonus akiai, bet dar nemalonesnė būtų jos pačios ištiesta pagalbos ranka, kurios prisilietimas greičiausiai apskritai nebūtų laukiamas.
Daemonai įveikus jas skiriantį atstumą, patenkinta Ina šiek tiek padrąsinamai šyptelėjo, nusukdama į ilgąjį koridorių. Ilgas kelias užsibaigė ties medinėmis durimis, ir Ina švelniai šias pravėrė, leisdama merginai apžiūrėti erdvų vonios kambarį.
- Pradžiai karštas dušas, tuomet adatos. – žvilgsnis stabtelėjo prie kruvinų ir purvinų drabužių. – Ir švarūs drabužiai. – įėjusi į vidų Ina sunėrė rankas, galva nežymiai mostelėdama spintelės link. – Visi higienos reikmenys yra čia. Kai būsi pasiruošusi, šūktelk mano vardą ir ateisiu.
Leidusi daemonai ir prie jos it antrai odai priaugusiai sielai pilnai įeiti į vonios kambarį, tamsiaplaukė moteris užvėrė duris, prieš tai pusbalsiu patikslindama:
- Mano vardas Ina.