Svetainė.

Jokie žodžiai nebūtų nusakę to, ką šįvakar matė akys.
Osirio sugrįžimas namo buvo mažų mažiausiai triukšmingas – kvatodamas iš jį apsupusios nuostabos, žmonių išrinktas princas, net nesiteikdamas nusivilkti apsiausto, sukrito į minkštą, kraujo raudonio sofą, jusdamas pirštus kutenančią židinio kaitrą. Mąslus žvilgsnis - kuriame vis dar atsispindėjo tamsios generolo rainelės, privertusios ir suklusti, ir dar giliau nusijuokti - sekė prietemoje žaidžiančius ugnies liežuvius.
Ką jis matė...buvo tyra, bet taip pat nesuvokiama, drąsu, bet svetima. Džiaugsminga medžioklė greitai tapo žvilgsnį nugręžti priverčiančia akimirka ir Osiri nežinojo kas buvo įstabiau – jo ramybė ar jos galia.
Stiklinės kraštas prisilietė prie lūpų, karčiam skysčiui nutekant sušalusia gerkle. Giliai atsidusęs Orianas užvertė galvą ir užmerkė akis, prieš tai atsisagstydamas marškinių sagas ir leisdamas odai bent kiek apšilti.

Eidama pilies koridoriais, glėbyje laikiau šusnį senų knygų, turbūt sveriančių daugiau nei aš. Sidabriniais žiedais nudabinta tamsių plaukų kasa švelniai lingavo į šonus, deranti prie lyg pasidabruotų pirštų ir tviskančių nagų, tačiau šie papuošalai, nepaisant prie širdies nugulusiu pakabuko, buvo vieninteliai, kuriuos naujoji mano mokytoja leido pasilinkti. Atvykusi vos prieš tris dienas, jau atrodžiau kaip kiekvienas moksleivis, šiuo metu įsikūręs pilies medikų bokšte. Tamsiai žalia, čiurnas siekianti lininė suknelė ir rankos pilnos knygų, rankraščių ir užrašų. Tereikėjo dar kelių savaičių, jog visiems jauniesiems medikams būdingi juodi paakiai prisijungtų prie šio ansamblio.
Nepaisydama vėlyvos valandos, užtikrinu žingsniu ėjau vienos iš svetainių link, prisimindama jog vakar joje panašiu metu dar vis liepsnojo židinys. Tai buvo pakankamai šilumos ir šviesos, jog bent kelias valandas galėčiau praleisti besimokydama. Tad įėjau į vidų ir užtikrinai pajudėjau į patį kambario šoną, prie jau pamėgti spėto stalo, įsikūrusio šalia plataus, dienos metu žiemos grožį atskleidžiančio lango. Ar akies kraštu mačiau užsimerkusį, aiškiai atsipalaidavusį princą? Taip. Ar atkreipiau į jį dėmesį? Ne. Be to, jog šis nė iš tolo nebuvo mano šalies princas, neturėjau nė menkiausio intereso komunikuoti su Orilono kilmingaisiais. Vis dėl to buvau čia tam, jog mokyčiaus, ne plėsčiau socialinius ratus.
Taigi atsisėdusi išsitraukiau savus užrašus ir atsiverčiau pirmąją knygą, įnikdama į detaliai aprašytas vaistažoles.

Tylą perskrodė čaižus apyrankių skambėjimas, bet akys taip ir neprasimerkė. Orilono karalystė buvo kur kas svetingesnė nei smaugiančios Narvaros taisyklės. Čia nebuvo svetima bendrystė – taryboje šmėžuodavo ne vien žmonių šešėliai, treniruočių laukuose grumdavosi ir jėgas besijuokdami tikrindavosi net tie, kurie tiek protiniu, tiek fiziniu pranašumu galėdavo pranogti vienas kitą. Nestebindavo ir prie bendro stalo susėsti su visais kitais nevengianti valdančioji šeima. Ir visgi, nepaisant visos duotos laisvės, krėsle išsitiesusiam Orilono princui šios, panašu, nebuvo gana.
Osiri prasimerkė tuomet, kai kūnu vilnijanti židinio šiluma tapo vargiai pakeliama. Galbūt jis taip ir nebūtų atsigręžęs ir pastebėjęs pačiame kambario pakraštyje įsitaisiusios tamsiaplaukės, jei ne šešėliuose žaidžianti ir tviskanti šiosios kasa. Orisis pakreipė galvą, apsisukdamas krėsle. Šūsnys knygų, linas, su niekuo nesumaišoma ramybė ir rimtis. Dar vienas medikas – bene atrodė, kad Orilonas ruošėsi naujam karui.
- Kodėl Orilonas? – jis prabilo, delne sukdamas tuščią stiklinę. Gražūs slėniai, neišsekančios žinios, pažintys, galimybė prisidurti, kad turėjai progą puse žodžio persimesti su vienu iš šeimos kilmingųjų? Kokį nuspėjamą atsakymą gaus šįkart?

Mano rankos piešė švelnias lapų apybraižas veik nepatraukiant akių nuo vadovėlio, bandant įsisavinti natūraliųjų vaistų subtilybes. Lapo forma, žiedlapio atspalvis, šaknų ilgis – net mažiausia smulkmena tinimą mažinantį kompresą galėjo pavirsti kraują užverdančiu nuodu. Turbūt todėl mūsų mokslai truko taip ilgai, žengiant pirmuosius žingsnius tapimo mediko link dar vaikystėje. Nesibaigiančios paskaitos, veik kiekvieną dieną vykstantys testai, kartais gresiantys ir vidury nakties, kraujo kvapas sumaišytas su žadą veik atimančiu žolelių aromatu – visa tai buvo mediko pameistrio duona. Dažnai buvom žolininkai, botanikai, pacientų terapeutai, švelni ranka ir griežtas balsas, tvirtas kumštis ir raminanti gaida. Mūsų dienos buvo sunkios, naktys bemiegės, rūpinantis visomis smulkmenomis, kol vyresnysis medikas ilsėdavosi. Visos šios manojo darbo ir mokslų dalys man buvo savos. Pažįstamos. Artimos širdžiai. Net mylimos.
Kam niekados neturėjau kantrybės tai buvo visi likusieji, pasitinkantys mane už ligoninės sienų. Rodos empatijos pakankamai turėjau tik tiems, kurie gulėjo ligos patale.
Tad nieko keisto, jog man prireikė kelių akimirkų kol suvokiau, kad ant krėslo išsitiesęs princas nenusprendė pasikalbėti su savimi, o savus žodžius iš tikrųjų skyrė akivaizdžiai į knygą nosį įbedusiai man. Švelniai sutrikusi kilstelėjau galvą, sutikdama tamsias jo akis, leisdama rankose laikomui pieštukui sustingti viduryje žodžio. Turėjau pripažinti, jog šis išblaškymas nežymiai suerzino, tarsi staiga prie mano ausies būtų atskridusi musė kurios niekaip negalėjau atsikratyti. Galbūt Orilone nebuvo priimtina kiekvieną matomai skaitantį mediko pameistrį palikti ramybėje. Galbūt namuose sklandantys gandai buvo tiesa ir Orilonas vienu metu tikrai turėjo trigubai daugiau kvailių nei Aspicis per pastaruosius penkiasdešimt metų.
Ar šiaip ar taip, aspektai buvo mandagūs. Aspektai nepasidavė tokiems nereikšmingiems dalykams kaip emocijos. Taigi vietoj to, jog išreikščiau net menkiausią nepasitenkinimą, aš švelniai nusišypsojau, kilstelėdama tik vieną lūpų kamputį, ir kryptelėjau galvą.
-Norėjau įsitikinti ar Orilono gyventojai tikrai taip myli bereikšmius pokalbius, kaip pasakojo mano pusbrolis, jūsų didenybe,-mano tyra šypsena niekur nedingo, lyg būčiau turėjusi tik geriausias intencijas, nė sekundei nesuaštrindama savų žodžių, tarsi tai būtų nekaltas, su dabartinėmis mano mintimis ar netoliese sėdinčiu Osiriu nieko bendro neturintis sakinys.-Tikrosios to tiesos, turiu pripažinti, dar neišsiaiškinau.
Jaučiausi lyg būčiau davus jam pakankamai akivaizdų šansą palikti mane ramybėje, taiga dar kartą šyptelėjau ir vėl palenkiau galvą, susikoncentruodama į vaistinės taukės naudą.

Subtiliai kandus žolininkės atsakymas it vėjo šuoras susmigdė princą kraujo raudonio krėsle. Taurė, besiliečianti prie lūpų, taip ir liko sustingusi čia pat, tylaus prunkštelėjimo purslui palikus juoko supurtytą krūtinę.
Orilono princas juokėsi, negalėdamas – ir mažiausiai norėdamas – nuslėpti juoku pratrūkusią nuostabą. Ši žiedais apsisagsčiusi mergina neklydo – visa tvirtovė, jei ne pats regionas, buvo perkimšta perdėtais mandagumais besišvaistančių snobų. Beveik atrodė, kad tas lipšnus mandagumas buvo paprasčiausiai įaugęs į kraują, ir tai taip pat nestebino. Kiauros dienos, praleistos posėdžiuose, nesuskaičiuojamos valandos apsikeitinėjant pasisveikinimais, klausimai apie orą, apie sveikatą, apie gyvenimą ir hobius – kam nepabostų tokia pareiga, jei viskas buvo netikra?
Oh, Orianas žinojo tą tylų atodūsį, vieną tašką skrodžiantį žvilgsnį, trumpą, gale nukirstą sakinį, raginantį nekalbėti, apsisukti, išnykti tamsoje. Bet jis buvo princas, ir visi tą žinojo.
Šypsena surado kelią į tamsiaplaukio lūpas, taurei atgulant ant stalo krašto. Jei mažoji žolininkė norėjo ramybės, ji turėjo persikelti į pietinį bibliotekos bokštą – ir ji apskritai neturėjo atsikelti gyventi į pastovumu nė iš tolo nekvepiančią pilį.
- Koks tavo vardas, žolininke?

Į mandagų šypsnį išriestas manųjų lūpų kampas vos vos trūktelėjo, man įkvepiant, pirštams, laikantiems darbo išalkusį pieštuką, sustingstant ore. Sakrilija buvo perpildyta magiškų būtybių ir gąsdinančių istorijų apie jų sugebėjimus. Iš šešėlių už gerklės griebiantys nagai, švelnūs pirštai, apsivejantys čiurną ir amžiams pasiimantys tave į jūros gelmes, grėsmė už kiekvieno kampo, vejama godumo ir kraujo troškimo. Tačiau turėjau pripažinti, jog mano pačios asmenine nuomone, šiame pasaulyje nebuvo nieko šleikštesnio ir pavojingesnio negu patrauklus, kilmingas meloras. Tiesios jų nugaros, primerktos akys ir tingios šypsenos tarsi klykė, jog ne jie tarnavo pasauliui, o pasaulis tarnavo jiems. Vien ši mintis privertė švelnų pasišlykštėjimą nuvilnyti mano kūnu, tačiau vietoj to, jog išreikščiau šią emociją, vėl nukreipiau pilkas akis į Osirį, nesistengdama pakeisti savos veido išraiškos, tam pačiam šypsniui tarsi įšalus į odą, sidabru žvilgančioms rainelėms veik prieš mano valią spinduliuojant įgimtą uždarumą.
-Talula, jūsų didenybe.

Tamsiaplaukis įkvėpė, ant liežuvio galo, palytėto salsvai aitraus skysčio, bene nebyliai išbandydamas prietemoje nuskambėjusį vardą. Tuomet princas vėlei sužiuro į – kaip galėjo prisiekti – sarkastiškų žodžių perkreiptą žolininkės veidą, šįkart geriau apsvarstydamas žiedais apipintą, kone svajoklišką šios povyzą.
- Knygos ir rankraščiai neparodys pasaulio. – pastumdamas jau tuščią stiklinę Osiris žengė į priekį stalo link, užsispyręs ir tiesmukiškas, tačiau pasidabinęs lūpose įsispaudusia vėjavaikiška šypsena. Delnais įsirėmęs stalo krašto ir kiek palinkęs į priekį princas pakreipė galvą, jusdamas tolygų merginos alsavimą. – Penktą valandą ryto, šiaurinės pilies arklidės. Ir dėvėk ką nors patogaus. – iš pažiūros netikėtas ir keistas prašymas veikiau panašėjo į įsakymą. Atsitiesęs ir vėlei šyptelėdamas Osiris mostelėjo ranka, patraukdamas koridoriumi. – Nevėluok, žolininke.