Pagrindinis.

.

Stebėjau tuščia koridorių tol, kol per visas katakombas nuaidėjo žingsniai.
Vienas, du, tarp kiekvieno sekundės, laukimo, atsargumo tarpas.
Piktas myktelėjimas.
Vienas, du.
Buvau įpratusi laukti. Tupėti suglaudus galūnes, ištirpti šaltyje, mintimis sekti kiekvienos dulkės, lašo judesį, kreptelėjimą, paliktą aidą.  Klausytis vienišo kvėpavimo, iki kol prie jo prisijungia dar vienas. Dažniausiai du.
Po kelių sekundžių klausymo, pati sau linktelėjau, žadindama kūną iš stingulio, lėtai palankstydama pirštus, jog jie prisimintų savo darbą. Ir tada, lyg įžiebus ugnį, mano šešėlis sujudo. Pradėjau nuo centre esančio akmeninio stalo kraustyti daiktus, perkėlinėti juos į kampuose esančias mažesnes lentynėles, peržvelgiau stalčius, patikriniau kai kurių peilių, skalpelių aštrumą. Po to iš po marškinėlių išsitraukiau žalvariu tviskantį raktą, atrakinau prie stalo pritaisytas grandines, kelis kartus patampiau, jog įsitikinčiau, kad viskas, kaip ir turėtų, veikė puikiai.
Praėjus dar kelioms akimirkoms, į kambarį nebyliai įsiveržė jaunas, rudaakis vaikinas, nešinas, nors labiau tempiantis krauju pasruvusį vyrą. Vaikinuko veidas buvo išmuštas raudonio, rūbai taip pat permirkę svetimu krauju, plaukuose dar styrojo kelios šakelės ir lapai, jis pats gaudė orą, akyse atsispindėjo siaubas. Lėtai atsidususi mostelėjau ranka į stalą, jog paliktų Devaną ten, o pati pasukau prie jau aplankytų lentynėlių, tačiau šį kartą ieškodama ne darbo įrankių, o žolelių, bintų.
-Užkaisk vandenį,-mestelėjau pro petį, o vaikinas iš kart sujudo.
Nežinau kiek laiko prireikė, jog aptvarstyčiau, susiūčiau ir šiaip pasirūpinčiau naujojo mano globotinio žaizdomis. Galbūt kelios valandos. Galbūt para. Su man padedančiu, nieko nė neklaususiu vaikinu dirbome tyloje, nejaučiant tiksinčių sekundžių, rankoms, kūnui tiesiog judant, stabdant kraujavimą, vis tikrinant sunkiai už gyvybę kovojančią širdį. Pasirodo, kad prieš atgabenant jį man, vyrą teko gaivinti. Liežuviu persibraukiau per dantis, pirštams jau nežinia kelintą kartą užčiuopant pulsą. Linktelėjau, keliais žingsniais atsitraukiau atgal.
-Iki, Adamai. Iki greito
-Alija...
-Iki, Adamai.
Tyla.
Atodūsis.
Jaunuolis ranka persibraukė ant kaktos susiformavusius prakaito lašelius, paskutinį kartą metė žvilgsnį į Devaną ir nenoriai, iš lėto išėjo, man daugiau netaręs nei žodžio.
Šiandien Adamas buvo drąsus. Beveik norėjau juo didžiuotis.
Tačiau netrukus vaikino žingsniai nutol, o patalpoje likom aš, Devanas ir ore jau pakibusios paslaptys.

Alinančio karščio purtomas kūnas neramiai krustelėdavo vaiduokliškais šešėliais skęstančioje oloje, tačiau sąmonė, praradusi laiko tėkmę, vis dar išliko trapi ir nepažadinta. Nežinia kiek valandų, dienų, o galbūt, jei likimas nebuvo jam toks gailestingas, savaičių praėjo nuo pražūtingos akistatos miške, tačiau net ir galėdamas prasimerkti Devanas būtų bent sekundei sudvejojęs. Net prieš užmerkiant akis, kūną draskant akinančiam skausmui, juodaplaukis karys negalėjo pamiršti vienas po kito krentančių vyrų veidų. Jis turėjo pasistengti, bent pamėginti sumeluoti; tik vieną kartą. Dabar, pasąmonei bundant iš ją giliai sukausčiusio sapno, bent kiek stipriau krūtinėje besidaužančią širdį spaudė nenumalšinamas kaltės jausmas. Kodėl likimas nusišypso tada, kai neturėtų?
Tylą perskrodė plaučius gniaužiančias skausmas, kuomet karys, kelis kartus suvaitojęs, ėmė karštligiškai springti oru, atkosėdamas kraujo pliūpsnį. Persisvėręs per kraštą, nors kiekvienas raumuo taip intensyviai prieštaravo, Devanas užspringo dar kartą, išspjaudamas burnoje susitvenkusį kraujo gūsį. Nors norėjosi atsikelti, reaguoti ar bent suprasti kas vyksta, nei kūnas nei pasąmonė nepritarė tokiam nebyliam vyro sumanymui. Karštligiškai alsuodamas ir tebekosėdamas Devanas sukniubo ant stalo, pasiduodamas jį veriančiam sunkumui, ir kelis kartus tankiai sumirksėjęs iš visų jėgų įsistebeilijo į vieną tašką, tebejusdamas geležinį kraujo skonį burnoje.

Kai sutalžytas, nepažįstamojo kūnas sujudo, žengiau žingsnį į šoną, jog nuo kraujo apsaugočiau savo batus, įsmeigdama akis į skausmo persmelktą vyro veidą. Švelniai ranka perbraukiau jo plaukus, tarp pirštų jusdama švelnias sruogas, o tada paliečiau kaktą, tikrindama, ar nepradėjo karščiuoti. Lėtai sau linktelėjusi ir neskubėdama, grandinėmis sukausčiau dešinę vyro ranką ir kairę koją, o tada, apsukdama pilną ratą aplink stalą, vėl grįžau prie jo galvos.
-Labas rytas, Devanai,-sumurmėjau po kelių sekundžių pauzės, rankas priglausdama jam prie smilkinių.-Mes turėsime pokalbį, tik tu ir aš. Galiu tave patikinti, kad buvai gan ilgai lauktas svečias,-tęsiau, tačiau šį kartą pasilenkiau prie Devano ausies, jog vyras tikrai galėtų mane girdėti.-Tačiau kalbėtis visada yra sunku, kai svečias vemia krauju ir yra visai šalia komos ribos. Taigi, Devanai, tau teks truputėlį padirbėti,-palingavau galvą.
O tada užsimerkiau, giliai įkvėpiau, ir įplaukiau tiesiai į vyro protą.
Vos Adamas jį atitempė, kiekviena savo kūno ląstele galėjau užuosti ir beveik ragauti nuo jo švelniai dvelkiančią Saehą. Ne per daug, jog taptų pavojinga, ne pakankamai išvystyta, jog būtų naudojama sąmoningai ar nukreipta į kitus, tačiau vis tiek ten, saldi, spragsinti, kviečianti manuosius čiuptuvus. Taigi per daug nesvarstydama, leidau jiems išpildyti savo troškimus, leidau apsivyti vyro kūną, kapstytis gilyn, iššaukti ir slopinti, taip, kaip galėdavau daryti retai, vien dėl nesibaigiančių apsauginių sluoksnių, kuriuos pilyje palaikydavau kiekvieną mielą sekundę. Negalėjau teigti, jog mano santykiai su pusbroliu buvo puikūs ar malonūs, tad teko imtis tam tikrų priemonių.
Jutau kaip iš pačios mano esybės išteka galios srovės, kaip įsismelkia į gulinčio kario sąmonę, gilyn ir gilyn, ieškodamos sienų ar kliūčių, emocijų, kurias būtų galima sukelti, skausmų, kuriuos būtų galima prislopinti ar kaip tik priminti. Tačiau bent šiai akimirkai aš turėjau kitą tikslą. Mane domino būtent Devano Saeha, švelnūs senojo pasaulio aidai, skambantys jo venose. Ir vos tik ją radau, negalėjau sulaikyti švelnaus savo juoko. Kaip įdomu. Kaip... Paranku. Visada buvo keista matyti gydymo sugebėjimus, turbūt pačią tyriausią Saehos formą. Kažkodėl tai, jog ją turėjo liūdnai pagarsėjęs karys, manęs nestebino.
Dar kartą giliai įkvėpusi pajudėjau tos galios link ir pradėjau atsargiai ją žadinti, judinti, jog krauju pasruvusios žaizdos užsivertų, nurimtų, išnyktų, jog ta švelni šiluma užlietų šeimininko kūną.
Nesuvokiau, kaip jis galėjo leisti jai taip užmigti.
-Nagi, Devanai, nebūk rąstas, padėk,-tariau, vis dar neatmerkdama akių, rankomis nuo vyro smilkinių pajudėdama iki jo pečių, pirštais lėtai juos apsivydama, su kiekvienu iškvėpimu vis labiau pripildydama svetimą kūną savo pačios jėga, pamiršdama, kur baigiuosi aš, o kur prasideda jo sąmonė. Lėtai nuleidau galvą, bandydama išlaikyti šaltą protą bei neišnykti akimirkoje, tačiau tą pačią akimirką, kai pajutau, jog aplinka grasina išslysti man iš po kojų, prasmegti toje Saehos elektroje, atitraukiau rankas ir giliai įkvėpiau, kelis kartus sumirksėdama. Kol kas padariau ką galėjau, palikdama sau paslapčių, su kuriomis bus įmanoma žaisti. Gijimo proceso spartumas dabar priklausė tik nuo pačio Devano. Ir, jei jam seksis ne kaip, turbūt nuo mano nuobodulio.

Visur plūduriavo klampi, skandinanti tamsa. Visur. Vieną akimirką pasąmonėje plykstelėjęs raudonplaukės merginos prisiminimas išsitaršė ir tarsi sprogęs išsisklaidė palei kiekvieną kertelę, palikdamas jos lūpomis kalbėjusį paskutinių žodžių gausmą. Norėjosi ištiesti ranką, pirštams tvirčiau įsikertant smulkaus, pažįstamo kūno, tačiau po kojomis išslydęs sapnas išnyko, sugrąžindamas į salsvo kraujo ir drėgmės persunktą realybę.
Viskas įvyko staiga – vieną minutę be sąmonės savo paties kraujyje sukniubęs kario kūnas lyg įkvėptas naujos gyvybės ėmė ir prabudo, pirštams iš visų jėgų, tąsant skausmui, susmingant į išdraskytą odą. Tamsoje narstančios pramerktos akys įsistebeilijo į svetimą veidą, kūnui tebeieškant jėgų bent kiek nors sujudėti.
Buvo sunku kvėpuoti, – dar sunkiau suvokti aplinką – tačiau atmintyje išlikę paskutinių dienų prisiminimai buvo čia pat.
- Kur...- giliai įkvėpęs ir nepažinęs savo paties balso Devanas atsikvėpė, giliai atsikosėdamas. Suspausdamas rankas karys pamėgino pajudėti, bet riešus kaip mat suspaudė skausmas, aštriam metalui akėjant krauju aplipusią odą. Sudejavęs ir sukandęs dantis tamsiaplaukis lėtai pakreipė galvą, prietemoje ieškodamas prieš akimirką matyto veido. – Kur...aš? – pro sukąstus dantis, tramdydamas skausmą, paklausė. Vėlei sujudėdamas Devanas šį kartą atkakliau pajudino rankas, metalinėms grandinėms skambiai susidaužiant tamsoje. Buvo akivaizdu, kad jis norėjo, ne, privalėjo iš čia ištrūkti. Ir norėjo to visai ne dėl savęs, o dėl kažkur miškuose likusių savo bendražygių.
- Mano vyrai...- vėlei prabilęs Devanas giliai įkvėpė, sutikdamas, panašu, atokiau stovinčios merginos žvilgsnį. – Kas nutiko?

-Sveikas grįžęs.
Atsistojusi prie vyro šono, suėmiau jo smakrą į pasukau į vieną, po to kitą pusę, tikrindama priešais mane užsiveriančias žaizdas, peržvelgdama jo akių darbą, ieškodama bet kokių smegenų sutrenkimo ar kitokios traumos ženklų. Patenkinta rezultatais, rankomis greitai perbėgau per visus sumušimus ir kraujo jau persmelktus bintus, tikrindama, kiek padėjo Saeha, o kiek teks tvarkyti man. Devano žodžiai, nors ir skambantys ore, liko kažkur antro plano kamputyje, man susitelkiant į būtent fizinę jo būklę, spaudant raumenis, ieškant vidinio kraujavimo, kurį, mano laimei, sustabdė ir bent jau pradėjo tvarstyti Devano galios. Gražu. Mano ir Adamo susiūtos žaizdos atrodė žymiai geriau, ką jau kalbėti, jog sunku buvo nesididžiuoti ar nesigrožėti iš esmės tobulomis siūlėmis.
-Malonu tave pagaliau matyti, Devanai. Daug apie tave girdėjau. Spėju, kad apie mano egzistavimą ką tik sužinojai. Džiaugiuosi, jog oficialiai susipažinome,-tariau monotoniškai, toliau tikrindama siūles, valydama kraują, keisdama bintus, kai pagaliau vyras nebesvyravo prie mirties slenksčio.
Sau linktelėjusi, į stalčių padėjau rankoje laikomą šviesakmenį irpasukau prie kambaryje esančių žvakių, vieną po kitos jas uždegdama, jog manosios katakombos prisipildytų kiek natūralesnės, ne odos siuvimui pritaikytos šviesos. Netrukus ant sienų ir dar vis, nors ir mažiau kruvino Devano kūno šoko švelnūs šešėliai. Kas nors kitas galbūt net pasakytų, kad kambarys įgavo jaukumo. Lyg jaukumas ką nors reikštų.
-Taigi, Devanai, papasakok, kaip gyveni?

Pajutęs svetimą šaltų pirštų prisilietimą Devanas kone kaukštelėjo dantimis, mat aštrus skausmas ne itin maloniai nudiegė mėlynėmis nusėtą, karščio mušamą odą. Ko gero nesunku nuspėti, kad Devanas vis dar sunkiai gaudėsi aplinkoje, ir iš pirmo žvilgsnio aiškus priešais stovinčios merginos balsas dabar panašėjo į tolimą aidą, ištirpstantį drėgnose katakombų kertelėse.
Į šalis lakstančios kario akys, apsiprasdamos su šviesa, nežymiai prisimerkė. Jis žvilgtelėjo žemyn, į supančiotas kojas, ir negalėdamas nuslėpti beviltiškumo puse lūpų išsiviepė, garsiai atsikosėdamas. Devanas žinojo, arba, kiek leido skausmo plėšiama galva, bent numanė, kad neturėtų būti gyvas. Ir lyg tyčia, kur kas aiškiau nugirdus paskutiniuosius merginos žodžius, kario kūnas įsitempė, lūpas paliekant dar vienai kosulio tiradai. Jis vėlei pamėgino sutelkti dėmesį ir gerai įsižiūrėti, bet akyse mirguliuojanti šviesiaplaukės figūra pamažu ėmė gesti, akis aptraukiant tamsai. Sudejavęs karys atlošė galvą, mėgindamas kovoti su pasąmonę paleisti nenorinčiu sunkumu, tačiau tamsa nesitraukė.
- Mano...- užsikosėjęs Devanas giliai įkvėpė ir atlošęs galvą užsimerkė, tarsi norėdamas viską nuvaikyti. Jis norėjo pasakyti, kad kažkas negerai, bet nespėjus to padaryti pasąmonė dar kartą pasidavė, delnams, įsirėžusiems vėsaus metalo, pamažu visiškai atsileidžiant.

Kitą savaitę su puse praleidau rūpindamasi sužalotu, sąmonės ilgiau nei dešimt sekundžių nesugebančiu išlaikyti kariu. Valiau žaizdas, maitinau, keičiau rūbus, mankštinau raumenis, jog nepradėtų stingti ir pasidavinėti. Rudaplaukis vyras, jo organizmas buvo kažkas neapsakomai gražaus ir nepaprasto. Tokį spartų gijimą, tokį atsparumą bet kokioms infekcijoms bei įvairioms komplikacijoms mačiau pirmą kartą savo gyvenime, o ant šito stalo yra gulėję begalė individų, kurių kūnai neištvėrė žymiai mažesnių sužeidimų, nei tie, kuriuos šiuo metu lopė ir taisė Devano sistema. Kartais tiesiog sėdėdavau ir tyliai skaičiuodavau jo pulsą, jusdama kaip per pirštus į mane kilo ta tyli, tačiau niūniuojanti, švelni galia, tas dirbantis, sveikstantis variklis, kurio ūžimo buvo vis maloniau klausytis.
Tačiau po dviejų savaičių man darėsi nuobodu. Labai, labai nuobodu. Vietoj pulso pradėjau skaičiuoti sekundes, o prieš tai išdrąsėjęs Adamas kuo toliau, tuo mažiau rodėsi oloje, palikdamas visus reikiamus produktus prie įėjimo. Vietoj tylaus sėdėjimo ant spintelės pačiame tamsiausiame patalpos krašte, pradėjau vaikščioti aplinkui, karts nuo karto vis mesdama žvilgsnį į iš lėto alsuojantį kūną, jusdama vis dar besiklijuojančias žaizdas, vis dar ūžiančią Saehą.
Kol suvokiau, jog pagaliau atėjo laikas kažkam. Veiksmui. Sprendimui. Žingsniui į priekį. Taigi sustojau. Įsmeigiau akis į be sąmonės dar vis gulintį vyrą, švelniai pakreipiau galvą. Ir galiausiai priėjau arčiau, nusprendusi, jog užtenka laukti. Metas veikti. Taigi lėtai uždėjau rankas ant Devano galvos ir susiliejau su jo sąmone. Manosios galios pabudo, sukaukė ir puolė, patvindamos po svetimą kūną, išsilakstydamos į visus nervų galiukus. Ir aš, įkvėpusi bei daugiau nieko nelaukdama, greitai užrakinau jo norą, jo sugebėjimą ilsėtis, miegoti, o kartu ir prislopinau jo galėjimą jausti skausmą, jog vyrukas nepabustų rėkdamas. Įsakiau jam keltis.
-Pabudome ir švieskime, Devanai.

Tarsi naujai gimęs – o tai, atsižvelgiant į būklę, ko gero ir nėra melas – Devanas, pašauktas pasąmonėje čaižiai ištirpusio balso, plačiai pramerkė akis. Jo kūnas akimirksniu įsitempė, instinktyviai sugriebdamas priekyje ištiestą ranką. Giliai alsuodamas, bet taip ir nesulaukęs kūną diena iš dienos tąsančio skausmo, jaunas karys tik dar tvirčiau suspaudė jį iš gilaus sapno ištraukusią svetimos būtybės ranką. Galvoje besipinančios mintys nedavė ramybės – sunkiai suvokdamas savo esamą vietą, bet puikiai prisimindamas paskutinių dienų įvykius, Devanas išleido gilų atodūsį. Riešą gniaužiantys pirštai atsileido ir, priešais akis tebematydamas kūnus ryjančius ugnies liežuvius, kurių pėdsakas vertė odą šiauštis, Devanas pamėgino atsistoti. Aišku, bandymas buvo apgailėtinas – giliai sudejavęs karys sukrito ant stalo, akimirkai pamiršdamas priešais stovinčią su šešėliais besipinančią baltapūkės nepažįstamosios figūrą.
Tiesa ta, kad Devanas nežinojo, kas atsitiko. Vieną akimirką šaukėsi ir iš paskutinių jėgų mėgino pasivyti bent vieną ugnyje skęstantį balsą, kitą – rado save gulintį ant metalu nugarą deginančio stalo nežinodamas nei kodėl, nei kaip jis sugebėjo išgyventi. Jis norėjo paklausti, – ir kartūs žodžiai besisuko ant paties liežuvio galo – tačiau nerado jėgų prabilti. Iš tiesų Devanas jau žinojo atsakymą; jis tiesiog nenorėjo pripažinti tiesos.
Jie visi mirę, ir Devanas buvo dėl to kaltas.

Savomis galiomis pajaučiau kylančią emocijų bangą, kurios nuliejo mano sąmonę. Susiraukiau. Ne ne ne. Nebuvo metas jam gėdėti ir skęsti savo liūdesy. Turėjau klausimų man šią akimirką atsakymai rupėjo labiau, nei papildoma ir jau seniai pasmerkta karo mėsa. Taigi dar kartą įkvėpusi iš lėto, po truputį užmigdžiau jo skausmą ir kylančią kaltę, surišau ir padėjau kartu su fiziniais negalavimais, užliūliavau juos savąja Saehos daina.
Tačiau kaip įdomu buvo tai, jog būtent prarasti žmonės, tas žavintis, net mielas liūdesys buvo pirmas dalykas, kurį tik pabudęs vyras pajuto. Kryptelėjau galva, pirštu švelniai perbraukdama per Devano riešus pančiojančias grandines, o po to ir jo ranką, giliai įkvėpdama ir jusdama vis silpstančias ir migdomas emocijas, vyniodama jas į save, leisdama joms perbėgti per kūną. Šyptelėjau. Buvau pamiršusi, jog viso to pasiilgau. Tiksliau kaip labai viso to pasiilgau.
Apsukau dar vieną ratą aplink gulintį vyrą, tarsi plėšrūnas, ruošiantis pietums. Pirštais perbėgau šašais užsitraukusias žaizdas, kai kurias stipriau spustelėdama, stebėdama kraujo srovelę. Tačiau tai Devanui nekėlė jokio skausmo, nė lašo. Palaimingai atsidusau. Kad ir kiek kartų tai mačiau, vis dar negalėjau atsistebėti, kaip nuostabiai veikė manoji galia.
Po kelių minučių aš visgi sustojau prie Devano galvos ir ant piršto švelniai užvyniojau vieną juodų plaukų sruogą.
-Kadangi tu pabudęs, galime pradėti,-sumurmėjau, laikydama neigiamas emocijas ir fizinį skausmą prispaudus, tačiau po truputį pažadindama norą. Norą kalbėti, bendrauti, pasakoti. Norą prisiminti. Nagi, Devanai, nesipriešink. Nagi, prisimink.-Devanai. Papasakok man apie Muanką.

Kuo ilgiau karys žiūrėjo į neįskaitomas šviesiaplaukės akis, tuo tirštesnė ir klampesnė darėsi pasąmonę apvyniojusi ir bežadžiame liūne skandinanti migla. Minutė po minutės, ir nebeliko nieko: kūną tampantis skausmas suglebo, o mintyse siaučiantis gedulas persimainė į suskerdusiomis lūpomis pakuždėtą, aidu drėgnose sienose atsimušusį vardą. Muanka.  
Devano galva atkrago, tarp lūpų dilgčiojant iki skausmo artimam vardui. Suspaudęs aptirpusius pirštus į tvirtus kumščius karys nežymiai pasimuistė, tarsi šis, atmintyje daug dažniau nei jam pačiam būtų buvę malonu išplaukiantis raudonplaukės veidas būtų kėlęs nerimą. Užmerkęs akis ir giliai įkvėpęs – pirmą kartą be krūtinę draskančio skausmo – Devanas nepratarė nė žodžio. Nors tai nebuvo pastebima, nebyli ir aiškiai nematoma kova jo pasąmonėje trukdė prabilti. Vis dėlto, dar kartą trūksmingai įkvėpdamas, karys galiausiai prasimerkė, sutikdamas nenusakomą nepažįstamos merginos žvilgsnį.
- Kodėl...- pusiau sušvokšdamas, bet neslėpdamas tarp suskerdėjusių lūpų sekundei plykstelėjusios šypsenos, Devanas lėtai prabilo, baidydamasis mintis aptraukiančios miglos. – Nepradėjus nuo savęs, m? Kas esi?

Mano juodos akys užsidegė, o lūpas praskyrę nuostabos ir susižavėjimo pilna, net skatinanti šypsena. Kilstelėjau antakius, giliai įkvėpdama vyro emocijų, užplūdusio jo maišto, kuris atkakliai stūmė ir kando mano galiai, urzgė ir priešinosi. Kažkas panašaus į euforiją pasklido mano venomis. Kaip seniai taip buvo. Kiek laiko praėjo nuo to karto, kai kažkas sugebėjo stumti atgal, kai kova nebuvo bevertis laiko praleidimas. Įkvėpiau ir atsidusau, palankstydama į šonus kaklą, pramankštindama riešus, leisdama jam spausti ir priešintis, gaudydama kiekvieną svetimos Saehos krustelėjimą. Palaima.
-Negaliu patikėti, kad jis planavo tave išmesti,-tyliai sušnabždėjau purtydama galvą. O tada pajudėjau, švelniai paliesdama Devano smarką ir kilstelėdama jį į viršų, šviesakmeniu greit apžiūrėdama vyro vyzdžius. Dar kartą perėjau per jo žaizdas, tikrindama siūles bei bintus, svarstydama apie jau laukiančius žolelių kompresus ir tepalus, tikėdamasi, jog galėsiu padėti jam pačiam pagreitinti savo gijimo procesą.-Kokio grožio sutvėrimas,-sumurmėjau, pirštu perbraukdama per jo ranką, įkvėpdama, pasisavindama, sugerdama kiekvieną naują emociją. Užmerkusi akis stipriau spustelėjau savo Saehą, jutau kaip ji kanda atgal, kaip malšina tą vidinę kibirkštį, o tada vėl atleidau, šį kartą net kiek daugiau, nei prieš tai.-Mane vadina Alija, malonu susipažinti, Devanai. Papasakok man apie Muanką.

Tamsios, galbūt ne itin pastebimu, tačiau puikiai juntamu pykčiu pulsuojančios Devano akys kone kiaurai skrodė smalsumo persmelktą šviesiaplaukės žvilgsnį. Vėsiems jos pirštams vos prisilietus prie veido kario akys prisimerkė ir šis, tvirtai sukandęs dantis, bet tebesišypsodamas, tarsi bendras situacijos beviltiškumas jam būtų kėlęs juodą, Devanas užsimerkė; pirštų galais keistu virpesiu srovenanti jėga, kurios negalėjo nei pažaboti, nei pažinti, vertė pasąmonę apsiblausti. Giliai atsikvėpęs Devanas prasimerkė, vėlei sutikdamas šviesiaplaukės – dabar jau Alijos – akis.
- Kodėl? – tebesipriešindamas jį traukiančiai ir prie metalinių pančių vis labiau spaudžiančiai jėgai, Devanas vis dar sugebėjo suvaldyti gerklėje stringančią, prasiveržti bet kurią sekundę beprotiškai trokštančią žodžių laviną. Kelis kartus tankiai sumirksėjęs Devanas atsikosėjo. Nors skausmo nebejuto, mintis aptraukianti tiršta, netgi lipni tuštuma jam atrodė kur kas nemalonesnė. – Nieko nežinau. – tai nebuvo visiškas melas; nuo tos dienos kai Muanka paliko jo namus Devanas apie ją negirdėjo nei žodžio. Tai, tiesa pasakius, jį ramino – nors vien jos vardas priversdavo širdį greičiau plakti, Muankai geriau visiškai išnykti nei būti kitų žmonių lūpomis šmėžuojančiu šešėliu, arba bent taip Devanas mėgindavo save paguosti; jei negirdi, nematai – viskas gerai.

Kilstelėjau antakius, jusdama gerklę kutenantį juoką.
-Nieko tokio. Mano Adamas turėtų netrukus ją rasti. Taigi man jos vietos nereikia, tikrai ne,-papurčiau galvą.- Papasakok man apie jos sielą, Devanai,-šiuos žodžius sušnabždėjau tiesiai vyrui į ausį, palinkdama žemai, lūpomis beveik liesdama švelnią odą, įkvėpdama svetimo kvapo, kuris vertė manąją galią ūžti, murkti iš pasitenkinimo.-Mielasis, kad ir kaip tavoji Saeha spradysis, žinok, jog nelaimėsi. Nors tu nė neįsivaizduoji, kaip sustoti, ar ne? Net jei norėtum nesugebėtum. Neįtikėtina.
Lėtai purtydama galvą apsukau dar vieną ratą aplink gulintį vyrą, akimis narstydama jo kaulus, tarsi žvilgsniu bandyčiau įsibrauti į pačią jo esybę. Tačiau dar kartą tuščiai šyptelėjusi pirštais apsivijau vyro čiurną ir užsimerkiau, leisdama savai galiai spausti kiek labiau, traukti truputį daugiau, nei ji darė iki šiol, skatindama šnekėti, traukdama iš užmaršties ugninius plaukus ir raudonas vilko akis.-Nagi, Devanai, nesipriešink. Padėk man ir galbūt aš padėsiu tau. Ko gi verta viena daemona ir ką tik gimus jos siela, a?

Priešais stovinti mergina buvo teisi - yra kur kas sunkiau kovoti prieš tai, ko tiksliai pats negali atpažinti. Net ir dabar, atlošęs galvą ir giliai alsuodamas, tarsi tai bent kiek padėtų nuvaikyti jį vis giliau traukiančią miglą, Devanas sunkiai suprato jam šnabždesiu pasąmonėje skambančius žodžius. Norėdamas ištempti bent kelias sekundes Devanas tvirtai įsirėžė metalinių grandinių ir, skausmingai suvaitojęs, tvirtai sukando dantis; skausmas gelbėjo, bent šiek tiek.
- Saeha? – Devanas lėtai, lyg prieštaraudamas, sekė neįskaitomą šviesiaplaukės žvilgsnį. – Kokia magija?
Jis nesuprato, kodėl ši būtybė – kad ir kas ji bebūtų – kalbėjo apie pasaulį, kuris jam nepriklausė. Taip, jis girdėjo istorijas, tūkstančius jų, apie žodžiais sunkiai nusakomas galias, apie galimybes būti kažkuo daugiau, kažkuo....geriau, ir tam reikėjo tik lašelio magijos. Bet jis gimė žmogumi, turėjo vieną gyvenimą...ir visgi Devanas vis dar nežinojo, kaip jis išgyvenimo šį vakarą.
Vėlei pajutęs merginos prisilietimą, o po jo iš karto sekantį sunkumo jausmą karys sugriežė dantimis. Jos žodžiai, tylūs ir viliojantys, kėlė neapsakomą galvos skausmą; norėjosi prasižioti ir papasakoti viską, kad tik tas šleikštus skausmas pagaliau išnyktų.
- Ji tik daemona. Nežinau kur ji yra ir neketinu ieškoti. – ir iš tiesų, kiek mėnesių – ar metų – praėjo nuo nakties, kai paskutinį kartą matė raudonų plaukų aureole apsuptą Muankos veidą. Kartais atrodydavo, kad ji buvo tik sapnas, tačiau kiekvieną kartą taip pagalvojus jo širdį suspausdavo netikėtas sunkumas. Devanas užmerkė akis, mėgindamas nuvaikyti prisilietimo sukeltą dilgčiojimą pačiuose pirštų galiukuose.
- Ko nori? Iš tiesų.

Nusivylusi mostelėjau ranka ir lėtai papurčiau galvą, pradėdama žingsniuoti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal.
-Saeha. Visai ne mirus, kitaip nei kai kurie yra linkę sakyti. Ir tavasis kraujas be jos neapsiėjo,-tariau, nenuleisdama kių nuo akmeninių olos lubų, tarp pirštų žaisdama su mažu peiliuku, ištrauktu iš už diržo.-Ko aš noriu... Geras klausimas, Devanai. Pirma, norėjau su tavimi susipažinti, nes esi smalsumą kelianti asmenybė. Antra, noriu tavo raudonplaukės daemonos ir nerimstančios jos sielos. Trečia, iki tol, kol turėsiu progą susipažinti ir jomis, noriu žinoti kiek įmanoma daugiau apie tai, su kuo turėsiu garbės dirbti. Ketvirta... Norėjau tau padėti. Turiu pripažinti, manęs nesužavėjo kai kurių individų požiūris ir manymas, jog tokį kaip tu galima tiesiog imti ir išmesti. Labai negražu iš jų pusės,-mano balsas buvo švelnus ir ramus, be lašo sarkazmo ar įžūlumo, kaip tik kupinas keistos tuštumos ir užtikrintumo, tarsi galvoje būčiau turėjusi laikroduką kuris skaičiavo sekundes.-Na, kadangi tai išsiaiškinome, pagaliau galim pasikalbėti.
Rankoje laikytą peiliuką suvariau tiesiai Devanui į petį ir sava galia iš karto pajaučiau sprogstantį skausmą. Svetima Saeha suūžė, puldama prie aiškiausio pavojaus, kaip aš ir norėjau. Buvo galima palaužti vyro sąmonę, tačiau tai būtų tikra šventvagystė. O dabar, nukreipusi Devano galios dėmesį, duodama du kovos šaltinius, galėjau lengviau pulti. Taigi šyptelėjau, uždėjau pirštus ant vyro smilkinių ir puoliau, dusindama bet kokį pasipriešinimą, keldama daemonos prisiminimus ir nenumaldomą, nenugalimą troškimą kalbėti, pasakoti, dalintis.-Nagi, Devanai. Nagi.

Nei vienas šios šviesiaplaukės būtybės lūpomis tariamas žodis neturėjo jokios prasmės – ar bent taip Devanas manė. Kalbos apie magiją, kuri, laikui bėgant, tapo tik tyliai vakarais kuždamos istorijos dalimi, trikdė įprastai įžvalgią kario pasąmonę. Ir šįkart, nesugebėdamas apgauti laiko, Devanas nespėjo pastebėti į jo pusę grėsmingai artėjančio peilio. Jo ugniniai ašmenys, kiaurai perrėžę odą - tik tai, kartu tu kūną apsemiančia ir keistai slegiančia tuštuma, jis jautė prieš mintis apsemiant raudonplaukės daemonos paveikslui.
Viskas, ką dabar galėjo matyti, buvo ji. Jis turėjo žinoti geriau, turėjo sustoti tą pačią akimirką, kai Muanka, maldydama jo lūpomis šnabždančią maldą, pasakė, kad jos siela nekentėjo; kad nė vienas jo prisilietimas nevertė odos šiauštis, nepaliko deginančių žymų...Devanas turėjo sustoti dabar, bet matant šios gyventi trokštančios daemonos šypseną ant liežuvio galo besisukanti tiesa taip ir liko neištarta. Tolumoje laimingai krykštaujant kitiems namo gyventojams Devanas nežymiai nusišypsojo, tačiau, sukdamas raudonplaukę merginą ratu, niekada neatitraukė akių.
Ir dabar, žiūrėdamas į gyvybe žibančias Muankos akis, Devanas nenorėjo nieko kaip tik matyti ją laimingą; net jeigu reikės visą gyvenimą gyventi mele.
Giliai įkvėpdamas, tarsi krūtinę spaudžiantis sunkumas jį būtų bebaigęs uždusinti, Devanas pagaliau atpažino petį jam veriantį ugninį skausmą. Garsiai suvaitojęs karys ištiesė ranką ir, sugriebdamas šviesiaplaukės peilį gniaužiančią ranką, rėžiančią petį pusiau, tvirtai sugniaužė pirštus, srūvančius jam nepažinta jėga. Juodos it anglis kario akys susmigo į merginos veidą, o pirštai susispaudė dar tvirčiau.
- Nešdinkis iš mano galvos.

Orui srūvant į mano plaučius, instinktyviai užverčiau galvą į viršų, leisdama pasąmonei pasinerti į iš svetimų minčių į manąsias lekiančius vaizdus. Raudonų plaukų žybtelėjimą, nedrąsią šypseną, naktimis girdimą nerimastingos sielos kaukimą – visa tai išgyvenau, lyg pati būčiau ten buvusi. Kai tik atradau savą Saehą, susiliejant su kitų esybėmis bei prisiminimais, jų jausmus paverčiant savais, būdavo sunku atskirti kur prasidedu aš, o kur jie, kartais apskritai prisiminti, jog egzistuoju atskirai nuo jų minčių, pasaulėžiūros, suvokimo. Tokiais atvejais, būdama jauna ir nepatyrus, išplėšdavau daugiau, nei buvau planavus, grįždama į savą kūną su svetimais prisiminimais ir priešais pasitikdama tuščiu kevalu tapusią odą, bedugnėmis akimis į vieną tašką spoksantį sutvėrimą. Turėjau pripažinti, jog Devano galva privertė jaustis panašiai. Jo sieloje bangavo ir keitėsi kažkas neįtikėtinai stipraus, gilaus ir naujo, o kiekviena Muankos prisiminimo srovė nardino mane vis giliau ir giliau į svetimą sąmonę, pamirštant apie savosios egzistavimą. Iki tol, kol buvau labai nemandagiai išstumta, nespėjusi iškasti visko, ką norėjau sužinoti.
Nekontroliuojamas mano kūnas atšoko nuo kario, kol aš gaudžiau orą lyg žuvis, žiopčiodama ir bandydama susigaudyti savo aplinkoje, virpančiais pirštais liesdama olos akmenis, leisdama savo pačios prisiminimams sugrįžti ir priminti, kas buvau. Alija. Mano vardas – Alija.
Kvėpavimui nurimus, juokas supurtė manuosius pečius.
-Devanai,-išdainavau, leisdama nuostabai žybtelėti mano tone,-nesakei, jog lietei mūsų Muankos sielą.

Devanas turėjo suprasti, kad buvo išsiųstas mirti. Galbūt ir žinojo, ir būtent todėl prašė, bene reikalavo Izumi nesekti jo pėdomis, pasilikti, apsaugoti ne tik save bet ir visus žmones kurie nenorėjo nieko kito kaip tik ramiai gyventi. Graužė širdį – daug labiau, nei galėjo įsivaizduoti – nuo minties, kad greičiausiai visi jo karių kūnai degdami virto pelenais, ir viskas ką galėjo prisiminti tebuvo pasąmonėje skausmu perverti šūksniai. Jokia magija negalėjo jų sugrąžinti. Kur, jei žmonės tiek daug meldėsi, buvo Mistra?
Karys, tarsi į krantą išmesta žuvis – tik skausmas buvo daug aštresnis – giliai įkvėpė, pasąmonėje mėgindama susirinkti dalelę tų minčių, kurios vis dar priklausė jam pačiam. Tamsios Devano akys susmigo į olos kampą, gręždamos nuostabos persmelktą šviesiaplaukės merginos siluetą. Ji žinojo. Žinoma, kad žinojo.
- Tai...- pusiau iškošęs ir tebetraukdamas orą, Devanas užmerkė akis. – Tai nieko nekeičia.

Vis dar bandydama atgauti kvapą, rankas įrėmusi į kelius, spoksojau į Devano kūną, lyg būčiau radusi dar vieną pasaulio stebuklą, lyg jis būtų atgimusi magija, surišta ir supančiota mano pačios namuose. Šypsnis iškreipė mano lūpas, švelniam juokui nuaidint erdvėje.
-Mielasis, tai keičia viską,-nuo mano tono sklindantis šaltis niekur nedingo, tačiau kiekvienas žodis buvo veik iškoštas pro dantis, reikalaujantis pastangų. Nebeturėjau kantrybės laukti, tačiau negalėjau laužyti šio vyro sąmonės. Jis buvo tiesus kelias į antrąja savo sielos dalį ugniniais plaukais. Vis tik nepaisant visko, mano santūrumas dingo tarsi nupūstas vėjo gūsio, liko tik nesuvokiamas, nenugalimas alkis ir degantis troškimas. Taigi prišokau prie vyro, pirštus uždėjau jam ant smilkinių ir užsimerkiau, giliu įkvėpimu savąją saehą įkasdama giliai į vyro sąmonę. Mano regėjimas ištirpo, viską aptemdė šešėliai, veik nustojau kvėpuoti, palikdama savo kūno ribas ir pasinerdama į visiškai kitą pasaulį. Pamiršau savo vardą, savas ribas, tačiau į priekį mane vedė tas pats alkis, tas pats nepalaužiamas noras. Paniškai ieškojau tos gijos, ryšio, paliekančio Devano kūną, jungiančio jį su kita būtybe, kita siela. Su kiekviena pasipriešinimo banga tik sukandau dantis ir bandžiau stumtis giliau, stipriau, greičiau nei prieš tai. Ir štai. Vienas blyksnis. Antras. Jūros kvapas.
Atšokau nuo Devano vėl gaudydama orą, nors mano veidą, net man pačiai nepastebint, buvo iškreipusi laukinė, kreiva šypsena.
-Ačiū, Devanai. Buvai milžiniška pagalba.
Ir tada įmečiau vaikino grandinių raktus jam į dešinį delną ir, nelaukdama kario galimo pykčio, permečiau plaukus per petį ir skubiai pasišalinau iš savosios olos.

Ryšys, dar trapus ir nepažintas, greitai išdavė skausme tebeskendinčią pasąmonę. Įsitempęs kūnas, iš paskutinių jėgų mėgindamas išstumti parazitišką įsibrovėlę, netikėtai atsipalaidavo, mintis užplūdus salsvam jūros kvapui. Jis matė būtent tai, ką matė priešais pasilenkusi ir įnirtingai į mintis besibraunanti mergina. Bet ji negalėjo jausti; negalėjo nusakyti veide akimirksniu įsiplieskusios ir taip pat greitai pradingusios visiškos nuostabos žiežirbos tą akimirką, kai išgirdo tolumoje aidu atsimušusį Muankos balsą. Akimirkai viskas buvo taip tikra, kad norėjosi tik ištiesti ranką, bent šiek tiek, ir paliesti vėjo blaškomą ugninę plaukų sruogą.
Ką ji veikė vidury...niekur? Ko ji ieškojo? Devanas negalėjo pasakyti. Visgi kūną maudžiantis skausmas, panašu, tik dar labiau paaštrėjo olą apleidus šviesiaplaukei merginai. Sunkiai, lėtai alsuodamas karys sugniaužė delne įsispaudusį raktą, pasąmonėje tebegirdėdamas iki skausmo pažįstamą daemonos balsą.

Užteko palaukti kelias valandas medžių šešėlyje, jog pamatyčiau iš savų katakombų išnyrantį, liauną Alijos siluetą. Pats netyčiomis sulaikiau kvėpavimą, bijodamas, jog tamsios merginos akys suras mane net ir prieblandoje, net ir pasislėpus tarp šakų, nesipainiojančių jos kelyje. Tačiau šviesiaplaukė tik peržvelgė erdvę ir lėtai pajudėjo tolyn. Bandžiau nekreipti dėmesio į švelniai pakilusį jos lūpį kamputį ir tuščias akis, tačiau jos veido mimika ir vėl privertė šiurpą nubėgti kūnu. Nesvarbu kiek laiko praeis, niekada nepriprasiu prie šios būtybės. Nors ji neturėjo skirtis nuo manęs, kažkas jos žingsniuose mane visad priversdavo įsitempti.
Giliai įkvėpęs ir palaukęs dar kelias sekundes, greitai nušliuožiau nuo medžio ir veik įbėgau į tunelį, netrukus įsiverždamas į pagrindį kambarį.
-Devanai? Dėl Dievų malonės, jeigu aš tave tempiau čia tik tam, kad ji tave pribaigtų..-baimė mano balso tone pripuolant prie sužaloto kario buvo aiški ir skaidri. Patikrinau vyro pulsą, ačiū Mašalui pakankamai stirpų, jog būčiau pakankamai ramus dėl jo gyvybės. Pasisukęs ir kiek nerangiai perėjęs kelis stalčius, galiausiai radau ąžuolo žievės nuovirą. Vieną buteliuką padaviau pačiam Devanui į ranką, kuris, nors ir ne kokios būsenos, tačiau buvo bent jau sąmoningas, o tada sąžiningai iš naujo tepiau ir rišau senas arba Alijos paliktas žaizdas. Ačiū Dievams, pastarųjų buvo nedaug.
Po kokių penkiolikos minučių atsikvėpiau. Pasisukau į vyrą. Suspaudžiau lūpas, bandydamas atsiprašymą perteikti žvilgsniu.
-Labas. Aš Adamas. Aš tave atrakinsiu. Prašau nenužudyk manęs. Ačiū.
Ir tada lėtai priėjęs prie vyro paėmiau iš jo raktą. Po kelių akimirkų visos spynos jau buvo palaimingai spragtelėjusios ir aš likau vienas su mane gąsdinančiu, vienu talentingiausių Alvah generolų požeminiam Alijos bunkery.

Tamsios kario akys lėtai sekė pusiau persigandusią vaikino povyzą. Viskas buvo....susijaukę, ir bendros situacijos tikrai nepagerino kūną kartas nuo karto perrėžiantis aštrus skausmas. Prireikė kelių gerų akimirkų kol Devanas iš tiesų sugebėjo pilnai suprasti ne tik tai, kur dabar buvo, bet ir kas dėjosi liepsnojančiuose miškuose. Ta pati ugnis, prieš kelias valandas be gailesčio akėjusi odą, surado kelią į tuščią žvilgsnį, veriantį kiekvieną drėgmės smelkiamą olos kraštą. Instinktyviai ištiesęs ranką ir nepaisydamas veriančio skausmo karys tvirtai sugniaužė keistai pagelbėti užsimaniusio vaikino kaklą, šį suspausdamas tarp pirštų. Nors tokiam veiksmui kaip mat skausmingai prieštarauti pasiruošęs kūnas įsitempė, neatrodė, kad pirštai būtų labai norėję bet kurią sekundę atsileisti.
- Patariu atsargiai rinkti žodžius, Adamai. – šaltas, nenusakomas kario žvilgsnis surado perkreiptą veidą. – Kam ji dirba ir ko ieško?

Orui taip staigiai ir netikėtai pasitraukus iš man pasiekiamų prabangų sąrašo, viek instinktyviai iškėliau rankas, net nemėgindamas priešintis Devano gniaužtams. Taip, galbūt visa ši situacija buvo mano klaida. Galimai pamiršau, jog iš šono viskas galėtų pasirodyti truputį kitaip, nes net jeigu ir išlaisviniau karį, vis tik pats jį čia ir atitempiau, kas jau buvo ne mano naudai. Po kelių akimirkų lėtai sumirksėjau, bandydamas bent savo ramybe numalšinti žiežirbą prie parako statinės primenančią situaciją. Taigi dar kartą kilstelėjau rankas.
-Devanai, aš tavo pusėj,-tai viskas, ką sugebėjau išspausti, jusdamas vis augantį spaudimą ir prakaito mušamą kūną. Ne, prarasti deguonį nebuvo per maloniausias patyrimas. Kiekvienas žodis reikalavo pastangų, o mano ausyse jau suskambo besidaužančios širdies aidas. Taigi pirštu atsargiai mostelėjau savosios gerklės link, nebyliai pažadėdamas, jog jeigu tik Devanas bent trumpam patrauks savas rankas, galėsiu pabandyti paaiškinti visą šią Alijos užvirtą peklą.

Jei sėkmė šįkart tikrai nebūtų buvusi ne itin lengvai šią akimirką orą begaudančio vaikino pusėje, žiežirbomis besisvaidančios kario akys būtų užstrigusius o už vos poros metrų į akmeninę sieną atremto kalavijo krašto. Ką galima pasakyti, galbūt kai kuriuos žmones dievai kartas nuo karto apsaugodavo, ir ši naktis nebuvo ypatinga išimtis.
- Kalbėk.
Pasvarstęs – vos vieną trumpą sekundę – ir pagalvojęs, kad iš tiesų ką nors sužinoti būtų kur kas naudingiau nei bergždžiai užsmaugti su visa situacija bent minimaliai ką nors bendro turintį vaikiną, Devanas atleido kaklą gniaužiančius pirštus. Lėtai šiuos palankstęs karys pamažu, kūnui įnirtingai prieštaraujant, atsistojo, mėgindamas apsiprasti su keistu dilgčiojimu pirštų galiukuose.