Vos pirštam atsiraukus nuo mano gerklės, atšokau nuo vyro ir ėjau atgal tol, kol mano nugara prisispaudė prie priešingos kambario sienos. Užsikosėjau ir rankas atrėmęs į kelius kelis kartus giliai įkvėpiau, nusivalydamas lūpas ir bandydamas bent kiek nuraminti sprogti besiruošiančią širdį. Gerai, Adamai, susiimk.
Pradėjau suprasti, jog man labai nereikėjo grįžti į šitą prakeiktą olą. Velniava.
-Gerai. Gerai,-išspaudžiau, mintyse skaičiuodamas savo įkvėpimus ir iškvėpimus, jog galva nustotų svaigti, o rankos kiek komiškai virpėti. Nebūčiau aš, jei nesipainiočiau į tokias situacijas, kaip ši.
Kryptelėjau galvą, mintims besisukant kosminiu greičiu, pavieniams žodžiams šaudant į visas puses, man kiek bergždžiai bandant juos suregzti į kokį nors paaiškinimą.-Alija...-ir vos tik pabandžiau pratęsti šį sakinį, jis nutrūko, man stipriai primerkiant akis. Vėl palingavau galvą, bandydamas iš naujo.-Ji ieško...-ir vėl tyla. Nusikeikiau, pirštais pamasažuodamas smilkinius. Nors tai sakiau daugybę kartų, tačiau šiandien buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad ta prakeikta blondinė mane pražudys. Iškvėpiau. Atsisėdau ant žemės. Atrėmiau galvą į sieną. Velnias velnias velnias.-Daemonai yra įdomus tyrimų objektas,-galiausiai tariau, lengviau atsikvėpdamas.-Net kai tuo užsiimi vienas,-vėl prabilau. Nežinojau kaip kitaip pasakyti, jog Alija dirba tik sau ir niekam kitam, to nesakydamas tiesiai šviesiai. Ir tai ėjau labai plona linija, tik ir laukdamas labai prastų manojo atvirumo pasėkmių.
