Tyla guodė, bent šiek tiek.
Neįskaitomas baltaplaukės kinaros žvilgsnis – gydantis, ne smalsiai smelkiantis - lekiojo palei naujai nudegintais randais nusėtą kruviną odą. Metaliniai pirštai, pasąmonei tebeatgaunant nuovokumą, be gailesčio nudraskė ir į šalis gabalais išsijojo nunešiotą audeklą ir metalinį skydą, ieškodami, tirdami taip, tarsi krūtinėje plakančios širdies nebūtų pakakę gyvumui patikrinti.
Ir nepatvirtino – ramus mušimas šonkauliuose nė iš tolo neapčiuopė krūtinėje prasivėrusios prarajos.
Pasąmonė vėlei aptemo ir sugrįžo antrą kartą tik tuomet, kai kiekvieną kūno lopinėlį perliejo šalta vandens srovė. Širdis šoktelėdavo, tik trumpą akimirką, o tuomet sugrįždavo į tą patį liūliuojantį ritmą, metaliniams pirštų galams siuvant, pilant, atsitraukiant, priglaudžiant – priešais akis šokinėjo krūvos besikeičiančių vaizdų, bet nei vienas jų nebuvo toks ryškus kaip sąmonėje vis naujai, vis ryškiau pragystantis daemonos veidas.
Jis bandė įsivaizduoti – bandė suprasti kodėl vienu metu širdis norėjo džiaugsmingai šokinėti, o kodėl protarpiais skausmingai susitraukti taip, lyg būtų plėšoma pusiau. Kažko trūko – kažkas turėjo būti čia, vienoje akimirkoje viename nebylaus nejautrumo surakintame kūne. Ir kažkas buvo – nepažintas, nepaliestas, nesuprastas jausmas, kartu toks artimas ir toks svetimas, kad tyliai prabusti raginanti pasąmonė taip ir nepajėgė suvokti kuris jausmas yra saldžiai įtraukiantis sapnas, o kuris į praraja nustumiantis ir tą bjaurią tuštumą didinantis košmaras.
Šalti pirštai lopė kūną, bet negydė sielos. Kokios sielos?
Baltas kailis, smaragdinės, tviskančios akys, pilvą nervingai trūkčioti priverčiantis juokas, šūksnis, riksmas, pažadas prisiminti, pažadas pamiršti, pažadas gyventi, gyventi.
Gyventi.
Devanas giliai įkvėpė, pasąmonei sugrįžus į nutolusią realybę. Vėsūs pirštai instinktyviai atsitraukė, akiai apsiprantant su blankia šviesa.
Tyla.
Ir jis vis dar galėjo girdėti aidu atsimušantį riksmą – gyventi, gyventi, gyventi.
Tuomet, prisiminusi, pasąmonė tartum atsišliejo, susitraukė atokiausiame kampe, pirštams apčiuopiant odoje įsispaudusį žiedą. Jis šnabždėjo, taip tyliai, taip švelniai, bene maldaudamas apsaugoti, ir jis jautė – skausmą, neviltį, mirtį.
Kieno siela šaukė?
- Devanai. – kinaros balsas buvo kaip niekada ramus. Ji pakartojo darkart, šaukdama sugrįžti, ir pagaliau į krūtinę suplūdo gilus oro gurkšnis, tamsiam žvilgsniui susmingant į pora naktimi apsitraukusių akių. Šiosios neatsakė tuo pačiu, o sekė tamsias žymas, kurios, užsispyrusios, atsisakė gyti.
- Praėjo dvi dienos, Devanai. – apsunkęs kūnas atsilošė, Devanui lėtai, ritmingai alsuojant. Išgirdus kinaros žodžius širdis pašoko krūtinėje, bene ragindama stotis, eiti, ieškoti...ieškoti ko?
Klausiamas žvilgsnis susmigo į priešais sienos besiremiančią kinarą. Nebuvo jokio skubėjimo, jokio kartaus kraujo tvaiko, jokios pasąmonę aptraukiančios tamsos; žiedas, įsispaudęs odoje, nuliejo kūną šalto nerimo banga, ir tuomet jis prisiminė.
Ašaros, aklinas skausmas, dangų kiaurai skrodžiantys sparnai, ramybė, noras gyventi.
Gyventi.
- Kur-
- Ką padarei, Devanai? – svetimos kalbos gausmas užtildė galvoje besisukusį skubų klausimą. Jis sulaikė kvapą, akimi sekdamas juodais raštais išraižytą delną. Ką sakyti, jei nežinojo atsakymo?
Jis nenorėjo žinoti, net jei tiesa buvo priešais akis. Ji negalėjo žinoti.
Tą vakarą Devanas išsiuntė sakalą vieninteliam žmogui, kuris galėjo padėti prieš patį likimą.
Su‘ale.
