Devano darbo kambarys

.

Mano grįžimas namo buvo neatidėliotinas.
Pažįstamas sakalas pasitiko mane išeinantį iš Žalčialunkio smuklės, su ant pečių gulinčiu, žolelėmis ir atsargiai į medžiagų skutus suvyniotais buteliukais pripildytu maišu. Išteko ištiesti delną akimis sutikus švelnias plunksnas ir greitasis paukštis į jį įmetė trumpą, tačiau kūną įsitempti privertusį laišką, žvilgsniui vis tikrinant su niekuo kitu nesupainiojamą vaško įspaudą. Taigi apsižvalgęs pro akis dengiantį, tamsų savo apsiausto kapišoną ir pusę veido dengiančią skarą, pajudėjau link smuklės arklidžių, kuriose pasisveikindamai prunkštelėjo baltakailė mano Mauda.
Ir netrukus mes jau buvome kelyje, jos kanopoms aidint vakaro vėsoje.
Jojom per naktį. Mauda, dėl palaimingai susidėliojusio mūsų tvarkaraščio, buvo pakankamai pailsėjusi, lyg ir trokštų pramankštinti arklidėse sustingusias kojas, taigi nereikėjo sustoti. O ir aš pats, galvodamas apie kelis mėnesius nematytas namų sienas, nenorėjau praleisti kelių nekokybiško miego valandų ant sniegu nuklotų samanų. Taigi judėjom.
Namų apybraižas išvydom jau nudažytus rusvais aušros atspalviais, kuri žadino šalimais esančio miško paukščius, šiems čiulbant pirmąsias dienos giesmes. Nieko nelaukdamas nušokau nuo Maudos nugaros, paglostydamas jai kaklą.
-Šaunuolė,-sušnabždėjau žirgui, žinodamas, jog šioji su mielu noru pati ras kelią link arklidžių. Taigi tyliai, neskubėdamas, patraukiau į vidų, savu parvykimu stengdamasis nepažadinti su aušra dar miegančių sienų.
Suradęs Devano kabineto duris, įėjau į vidų. Atsikvėpęs sukritau į vieną iš čia esančių krėslų, savą brangenybių kupiną maišą pasidėdamas ant kelių. Nusiplėšiau apsiausto kapišoną ir skarą, ištaršiau sugulusius, baltus plaukus ir nusiėmiau odines jojimo pirštines, išlaisvindamas veik baltus, švelnaus melsvo atspalvio turinčius nagus, nuo riešo aukštyn kylančius, žvilgančius žvynus ir ant piršto besiilsintį, sidabrinį, žvilgančiu safyru dabintą žiedą. Iš lėto atlošiau galvą, rankomis apsikabindamas savo maišą ir trumpam užmerkiau akis, laukdamas turbūt netrukus pasirodysiančio Devano.

Kai džergždamos kambario durys užsivėrė, vyravo tyla. Iš pradžių, lūkuriuodamas kampe, jis nieko nesakė. Kūnas, nusagstytas bintu perrištomis žaizdomis, kalbėjo pats už save. Ramiai alsuodamas Devanas leido įdėmiam Oktaviano žvilgsniui sugerti nebyliai šnabždančią istoriją – jis leido, prasagstydamas marškinius, nusiimdamas visus šarvus, kurie net norėdami nebūtų apsaugoję, sugerti visą jo esybę.
Juodos gijos vilnijo palei odą, švelniai murmančios, galvoje pražysdamos dešimtimis vienas už kitą garsesnių balsų. Jis galėjo jausti tiriančias akis, kylančias ir besileidžiančias palei odą, sustojančias ties dešinėje rankoje įstrigusiu žiedu, gintaru plyksinčiu tamsoje. Devanas stebėjo, bene beviltiškai šyptelėdamas, šviesiaplaukio povyzoje įsigeriantį suvokimą.
Pajudėjęs generolas sustojo kambario viduryje, nužvelgdamas ant darbo stalo sumestą apdulkėjusių knygų ir raštų gausą. Jis bandė ieškoti skausmo priežasties, bandė suvokti galvoje be atokvėpio aidinčią tuštumą ir ilgesį – neapčiuopiamą, bet tokį artimą, taip paprastai pasiekiamą...ir visgi, jis neturėjo nė menkiausių intencijų veikti pagal Saehos valią.
- Ačiū už greitą reakciją. – Devanas prabilo, tebejusdamas akis.
Knygose nebuvo atsakymo. Nebuvo nieko, kas galėtų paaiškinti deivės malonę, nebuvo nieko, kas numaldytų krūtinėje augantį kaltės kartėlį.
Devanas žinojo, kad persigandusios ir gyventi troškusios sielos išgelbėjimas teatnešė laikiną palengvėjimą. Tik dabar, įžadų žodžiams taip ir pakibus ore, jis suvokė įstūmęs niekuo dėtą merginą į gyvenimą, kuriame jos šansai gyventi – iš tiesų gyventi – buvo juokingai maži.
- Ji mano la‘esa.
Pagaliau tai pasakyti, – garsiai – priimant visą su žodžiu ateinantį sunkumą, buvo bene neįtikinama. Ar Mistra norėjo pasišaipyti? Kaip ji galėjo būti tokia žiauri?
Svetimos lūpos jau būtų besiruošiančios sveikinti, tačiau tamsi Devano akis neišdavė nė kruopelės džiaugsmo, tik gilų liūdesį.
- Aš negaliu...- jis pradėjo, žodžiams įstringant gerklėje. Jis negalėjo ko, priimti ryšio? Priimti faktą, kad kažkodėl – ir netgi nesvarbu kodėl – Mistra atsiuntė ją? Kad negalėjo priversti vargšės sielos priimti kažką, kas galbūt buvo priverstinai netikra? – Ji negali žinoti, Oktavianai. Negali.

Mano žvilgsnis bėgo per juoda išmargintą Devano kūną, lėtai atsistojant, prieinant arčiau, žydroms akims užkliūnant ne tik už ant draugo piršto žibančio žiedo, tačiau ir jo rainelėje tviskančio aukso. Tarsi instinktyviai peržvelgiau ir naujas jo siūles bei bintus, nesąmoningai tikrindamas Izumi darbą, ieškodamas matomų uždegimo ar kitų ligos simptomų.
Tiesa buvo tokia, jog Devanas atrodė siaubingai. Juodi paakiai buvo niekis, palyginus su liūdesiu, atsispindinčiu veik kiekvienoje jo ląstelėje. Taigi jo žodžiai manęs per daug nenustebino, man vos kilstelėjant galvą, atkreipiant dėmesį į draugą, o ne jį marginančias žaizdas bei odą nuspalvinusias tamsias žymas.
Krenkštelėjęs žengiau žingsnį atgal ir išsitiesiau, rankas sukabindamas sau už nugaros ir švelniai kilstelėdamas antakius.
-Spėju, jog ritualas liko neužbaigtas?-užteko Devano veido mimikos, jog suprasčiau, kad spėjau teisingai. Neklausiau detalių. Nenorėjau paaiškinimo ar ilgo pasakojimo visko, kas privedė šį tamsiaplaukį iki būtent šios situacijos, kas privedė jį prie išvados, jog mūsų namuose ir šią sekundę kažkur alsuojanti daemona negali žinoti apie tai, jog buvo surišta su Mistros jai skirtu asmeniu. Nei vienas iš šių dalykų nebuvo mano reikalas. Bent kol kas.
Taigi nesakiau, jog buvau įsitikinęs, kad tai kvailas sprendimas. Šią akimirką galėjau tik spėlioti kokie fizinai bei psichologiniai efektai laukė dviejų sielų, nebaigusio senove dvelkiančio ritualo, šią akimirką tarsi su atvira žaizda lakstančių po šiuos namus. Tačiau galiausiai aš nuryjau mintyse vieną po kito vis greičiau kylančius argumentus apie tai, jog Saehos likučiai atsispindintys jo odoje buvo stipresni nei bet kokia ant mūsų žemės paviršiaus likusi natūrali vaistažolė ar nuodingas krūmas.
Tad paprasčiausiai linktelėjau.
-Supratau. Duok man savaitę.
Daugiau nieko nesakiau. Nebuvo ką sakyti. Kad buvau čia, jei tik manęs reikėjo? Jog užjaučiau jį? Jog mačiau ir supratau jo skausmą? Jog pats dar prisiminiau kažkados šeima tapusios ir ją palikusios daemonos juoką? Visa tai buvo bereikšmiai komentarai, aiškiai aidintys manoje tyloje. Vietoj to aš susirinkau savus daiktus ir pajudėjau durų link, ketindamas ne tik pradėti savas paieškas tačiau ir bent kiek nusnausti.
-Tiesa, Devanai? Po pietų patikrinsiu tavo žaizdas. Ir jei nenori infekcijos bei lėtesnio gyjimo, patračiau pailsėti.
Per petį švelniai šyptelėjęs draugui išėjau iš kabineto.

- Ačiū.
Už tai nereikėjo dėkoti. Nereikėjo dėkoti už karštligiškai ieškomą būdą - tą menką, juokingai naivią galimybę - kaip atitraukti save nuo kažkur namų sienose besiglaudžiančios daemonos. Tai, ką jis norėjo padaryti, nebuvo natūralu, nebuvo priimtina, nebuvo kažkas, ko paprasčiausiai galėjo atsisakyti. Tačiau vis dar pavargusios ir bene išsigandusios generolo akys kalbėjo už save – bent šiam momentui tai jam atrodė teisinga.

Ateinančias dienas ir ilgus vakarus, Izumi ir Inai reikalaujant, Devanas praleido namų teritorijoje. Žaizdos traukėsi ir gijo, tačiau mintys tebekraujavo. Tamsiaplaukio akys sekė ant stalo pastumtą, sakalo snapu perdurtą raštelį, kuriame juodu rašalu išraižytas kvietimas prisijungti prie armijos tolimuosiuose rytuose panašėjo į dar vieną neatidėliotiną reikalavimą.
Švelnus, tačiau savotiškai reiklus Inos balsas pažadino iš sekundei supančiojusio transo. Jis nenorėjo eiti, bet buvo mažų mažiausiai kvaila vengti to, nuo ko paprasčiausiai nei galėjo pasislėpti, nei atidėlioti.
Tyliai pakilęs Devanas užvėrė akis, raštelį palikdamas ant stalo.