Blausi šviesa jaukiai apšvietė prietemoje skendinčias sienas, įsupdama į liūliuojančią, saldaus kvapo menamą oazę. Pravėrusi duris Ina įžengė vidun ir sunėrusi rankas lėtai nužvelgė kiekvieną kampelį, tarsi įvertindama seniai nepaliesto kambario būvį. Trūko...gyvybės.
- Įsivaizduoju, kad esi išsekusi. – galiausiai prabilusi Ina nežymiai, tačiau suprantamai šyptelėjo. – Atnešiau vandens, vaisių ir drabužių pamainą. Ramaus poilsio.
Koridoriuje aidu atsimušė sunkūs, skubantys, pykčio persunkti žingsniai. Atsisveikindama Ina vėlei šyptelėjo ir užvėrė duris. Neprireikė eiti nė kelių žingsnių, ir priešais akis išniręs vidinio įniršio persunktas kinaros žvilgsnis kalbėjo pats už save.
- Ne čia, Izumi. – ramus, tačiau perspėjantis Inos balsas atsimušė koridoriaus gale, nužvelgiant kruviną, svetimu krauju bene permerktas kinaros rankas. Jos balsas drebėjo – ne iš baimės, o iš giliai krūtinėje kunkuliuojančio pykčio. – Kad ir ką jis padarė –
Ina atsikvėpė, stebėdama į ją ištiestas, kruvinas rankas. – Eik nusiprausti. Apžiūrėsiu Devaną.
Kinara prunkštelėjo, o galbūt ir sušnypštė, prietemoje blykstelint iltiniams dantims. – Nėra ką apžiūrėti, jis be sąmonės. Kartais vaitoja, nes per žaizdas – per išdegintą odą - sunkiasi kraujas. Tas padaras,- metalinis Izumi pirštas kaltinamai šovė į orą, smigdamas ties miegamojo durimis. – Jį nužudys.
- Izumi.- šįkart kur kas griežtesnis Inos balsas perrėžė į sielą nukreiptą kaltinimą. Kinara prasižiojo ir šnypštelėjo, tarsi norėdama įgelti, tačiau Inos žvilgsnis privertė atitokti. Nieko netarusi ir kaukštelėjusi dantimis Izumi prasibrovė į priekį, netrukus susiliedama su tamsa.
Tuo tarpu dangaus mėlynumo Inos akys trumpai akimirkai vėlei stabtelėjo ties sielą apgaubusio kambario durimis. Prieš nueidama koridoriumi žemutinio aukšto link Ina giliai atsikvėpė, kone jusdama ore pakibusią namo šeimininko dejonę.
